BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Svarbiausias 2011 metų įvykis arba tikras durnių laivas

Šį įrašą ketinau paskelbti prieš metus. Tai buvo svarbus įvykis, minimas svarbiausių 2011 metų sąraše. Mano supratimu tai svarbiausiais metų įvykis, ir įvyko jis 2011 metų kovo 14 dieną. Įrašo pagrindines mintis buvau jau suformulavęs beveik prieš metus, bet taip ir nepabaigiau, reikėjo kai kurias mintis patikslinti. Baigsiu dabar. Geriau vėliau negu niekad. Problema yra tokia: manau visi suvokiame kas yra tikras dalykas, o kas absurdas, bet va bėda - absurdą aprašyti nėra taip paprasta, reikia pasiruošimo, ramybės apmąstymui. To absurdo Lietuvoje pilna. Viską sunku aprėpti. Tikrai norėčiau, kad jo būtų mažiau ir išvis geriausia, kad jo nebūtų. Absurdas išmuša iš vėžių, nežinai ką ir begalvoti, pasimeti. Jautiesi kvailai, nes gyvendamas pagal sąžinę, laikaisi tam tikrų normų, o tuo tarpu sužinai, kad kiti normų nesilaiko ir… nieko! Tai va, vienos gyvenimo srities privengdavau, nes nesu tos srities specialistas, nesu baigęs šios srities mokslų, kad galėčiau lįsti į niuansus ir diskutuoti. Rašau apie teisę. Esu socialinių mokslų bakalauras, bet ne teisės. Ilgai galvojau, ar galima reikšti nepasitenkinimą, dalyku, reiškiniu, jei nesi to dalyko specialistas. Na nesinori lygiuotis į tokį tipišką interneto portalo delfi.lt komentatorių, kuris reiškia savo nuomonę ir dedasi specialistu ko ne visais klausimais. Tikrai ilgai galvojau. Deja, šitokia pozicija girdi: jūs, eiliniai piliečiai, nežinote, o štai mes teisininkai žinome, kaip reikia daryti - dažnai piktnaudžiaujama. Jokiu būdu nenoriu suabsoliutinti. Specialistai reikalingi, net būtini.  Galų gale politikai tikrai nėra visų galų specialistai, bet reiškia komentarus daugeliu gyvenimo sričių, maža to: dauguma jų patys būdami ne teisininkais priima teisinius aktus! Kurie lemia visų mūsų gyvenimą! Tačiau gi nėra tokio universiteto kuris ruoštų politikus, pvz., specialybė - parlamentaras, ar specialybė - prezidentas, tačiau jie, politikai, lemia visos valstybės gyvenimą. Tai kodėl, aš, tu, mes, visi eiliniai piliečiai turime tylėti kai matome akivaizdžias nesąmones? Kam tada reikalingas blaivus protas? Nereikia būti matematiku norint konstatuoti, kad 2+2 yra 4. Nereikia turėti medicininio išsilavinimo, kad suvoktum, kad prisilietus prie karšto daikto galima nudegti ir tuomet tau skaudės. Juk ar juodą daiktą išminčius vadins baltą, negi jis nuo to taps baltu? Juoda yra juoda, o balta yra balta, kad ir kaip demagogai, guru, ekspertai įtikinėtų. Tačiau kaip rasti tokią formulę kuri leistų įvertinti negeroves? Ilgai galvojau, ir supratau: juk niekas negali uždrausti mums samprotauti! Suvokiu, kad tai kai kam gali atrodyti reliatyvu: girdi pirma įrodyk, kad nesi durnius, nes argumentuodamas durnius gali nukrypti į pūdymus, o sau pačiam atrodysiu blaivaus proto. Na, hmm, kvailiu nesijaučiu, mokiaus universitete sąžiningai, nenusirašinėjau, kursinį rašiau pats, darbų nepirkau.

Šį įrašą parašyti pastūmėjo nesąmonė. Lietuvos Aukščiausias Teismas informuoja, kad rašytojo Vytauto Petkevičiaus vaikai yra autorinių turtinių ir neturtinių teisių perėmėjai ir todėl yra atsakingi už tėvo romane pateikiamus faktus.

Bylą nagrinėjusi LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovai priėmė knygos autoriaus palikimą, o kartu ir autoriaus turtines ir neturtines teises.

Biuletenyje „Teismų praktika“ 2011 kovas, p. 2, išsamiau parašyta:

Byloje nustatyta, kad atsakovai priėmė knygos autoriaus palikimą, kartu autoriaus turtines ir neturtines teises nurodyto įstatymo ribose. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui konstatavus, jog ginčo duomenys, paskleisti autoriaus kūrinyje, neatitinka tikrovės, žemina kitų asmenų garbę ir orumą, tai kasatoriams, kaip autoriaus kūrinio saugotojams, tenka pareiga būti atsakingiems, kad tokie duomenys nebebūtų platinami.

Aš suprantu tokia yra teisė. Tačiau tai nekeičia reikalo esmės - išvertus į žmonių kalbą, rašant trumpai ir aiškiai - vaikai atsako už tėvus! O čia jau tikriausias absurdas! Vadinasi jei jūsų tėvai, pratęskime logiką pridėkime dar plius seneliai - juk jūs anūkai esate taip pat paveldėtojai, taip dar pratęskime logiką įtraukime ir prosenelius, ir proprosenelius ir taip toliau… Pagal Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą 70 metų po autoriaus mirties autoriaus teisės galioja (žiūrėkite 34 straipsnį), taigi peržiūrėkite savo prosenelio biografiją! Atsarga gi gėdos nedaro… Taigi, jei jūsų protėvis kažką pridirbo, pavogė, apšmeižė ar padarė kitą nusikaltimą, arba išvadino trečios eilės pusbrolio kaimyno brolio pažįstamą subingalviu ir dar užrašė savo atsiminimuose ir dar išspausdino - jūs atsakysite, nes… esate paveldėtojai! Garbės žodis, absurdas, absoliuti nesąmonė. Nuo kada vaikai atsako už savo tėvus? Kur mes gyvename, viduramžiuose? 1938 metų Tarybų Sąjungoje? Žiūrime Konstituciją, 21 straipsnis:

Žmogaus asmuo neliečiamas.

Tačiau šiuo atveju asmuo yra liečiamas, ir liečiamas dėl to ką padarė tėvas, nes vaikai priversti aiškinti kodėl jų tėvas rašė vienaip ar kitaip. Išvada: absurdiška valstybė, tikras durnių laivas.

Durnių laivas

Durnių laivas

Nesuprantu tokių teismo argumentų, teismo naudojamos atbulinės įstatymo traktavimo logikos, išvedžiojimais grįstos logikos t.y. jei jau esate paveldėtojas, vadinasi ir esate atsakingas! Tačiau juk Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymo paskirtis yra sureguliuoti būtent autorių teises, bet niekur įstatyme nėra minima paveldėtojų atsakomybė ar pareiga. Tai kaip čia išeina? 49 straipsnyje, 2 dalyje parašyta (juo teismas ir rėmėsi):

Autorius turi teisę ta pačia tvarka, kaip skiriamas testamento vykdytojas, nurodyti asmenį, kuriam jis paveda saugoti asmenines neturtines teises. Jeigu autorius nėra davęs tokių nurodymų, autorių asmenines neturtines teises saugo jo įpėdiniai. Kai įpėdinių nėra, taip pat kai pasibaigia šio Įstatymo nustatyti autorių turtinių teisių galiojimo terminai, autorių asmeninių neturtinių teisių apsaugą Vyriausybės nustatyta tvarka įgyvendina Vyriausybės įgaliota institucija.

Kur įstatyme paveldėtojų atsakomybė, kur pareigos? Nėra. Nieko nesuprantu. Prisiimti atsakomybę už tėvus teismas pasirėmė autorinių teisių įstatymu! Įsivaizduokime, jūs su tėvu esate susipykęs ir nebendraujate, tai pagal dabartinį precedentą jūs turėtumėte supirkti visas jo knygas ir jas sudeginti. Jaustis kaltu už tėvą - juk tai yra absurdų absurdas.

Prisipažinsiu, kai pirmą kartą pakliuvo V. Petkevičiaus knyga „Durnių laivas” aš jos perskaityti iki galo nesugebėjau. Man atrodė joje per daug purvo, per daug kabinėjimosi, pagiežos, per daug niūri, dėl to nepabaigiau skaityti. Nutekėjo nemažai laiko, kas po šios knygos išleidimo prieš ir po Lietuvoje tik neįvyko: euro referendumas ištemptas per dvi dienas su galimybe įsigyti pigesnio alaus ir skalbimo miltelių parodžius lipduką, kad balsavai, vadinamoji Rolando Pakso apkalta, LEO LT įkūrimas - daugelis dalykų tiesiog stebinte stebino, absurdas įgavo pagreitį.

Euro referendumas

Ar dar pamenate šį „referendumą“?

Skaitant antrą kartą knyga skaitėsi lengvai. Pilnai knygą perskaičiau tik užpernai, 2010 metais! Nuo to laiko, manau kad ši knyga geriausiai perteikia nuo 1989 iki kokių 2000 metų vyravusi politinį Lietuvos vaizdą. Mano nuomone - realistiškiausia memuarų knyga iš bet kada skaitytų. Nori ar nenori, patinka ar nepatinka, bet tenka sutikti su daugeliu įvertinimų pateiktų knygoje. Tiesiog esi priverstas sutikti, juk niekaip nepaaiškinti kodėl iki šiol murkdomes. Juk daugelis Lietuvos politikų ir ateina iš 1989 - 1992 metų laikotarpio, kuriam autorius skyrė daug dėmesio.

Pats Vytautas Petkevičius priešlapyje įdėjo pastabą: „Autorius prisiima visą atsakomybę už knygoje pateikiamų faktų tikrumą” Ir nei vienas iš knygoje paminėtų gyvų asmenų už savo, kartoju už savo garbės ir orumo įžeidimą į teismą V. Petkevičiaus nepadavė. Taip! Tai ką skaitytojas turi nuspręsti apie minimus asmenis? Ogi tokie jie ir yra, tokie jie ir buvo. Net tarus, kad Vytauto Petkevičiaus knygoje yra vien tik absoliutus šmeižtas, tai prie ko čia rašytojo vaikai? Mirus kaltinamajam ar įtariamajam byla nutraukiama.

Durnių laivas

Beje vienas dalykas Vytauto Landsbergio ieškinyje prieš autorių, vėliau prieš autoriaus vaikus yra akivaizdžiai nelogiškas ir melagingas. Kaip žinia ponas Vytautas Landsbergis bylinėjosi ne dėl savo garbės, o dėl velionio tėvo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio (g. 1893 - m. 1993) garbės. T.y. V. Landsbergį žeidė tėvo apibūdinimas aprašytas knygoje. Ar jūs žinote savo tėvų biografijas iki smulkmenų? Ar galite dokumentais pagrįsti savo tėvų gyvenimo kelią, visus poelgius? Aš negaliu. Daugelis negali. Tad jei koks rašytojas rastų dokumentų, liudijimų, kad mano senelis buvo žydšaudys (na to nebuvo, bet tarkim), man tektų tai pripažinti, kad ir kaip tai nepatiktų. Rimtai rašau. Mano senelis buvo įstojęs į Plechavičiaus rinktinę 1944 metais, tad manyčiau buvo patriotas, galbūt net ribotas patriotas, nes neįsivaizduoju į rinktinę stojančių įgyvendinamų tikslų - neva rinktinę paversti nepriklausomos Lietuvos armija. Noriu pasakyti štai ką: aš nežinau ką mano senelis veikė 1941 metais vasarą. Gi nes kaimynus žydus 1941 metų vasarą žudė patriotai žydų žudymą suvokdami kaip kovą už nepriklausomą Lietuvą…

Tai pavojingas precedentas. Nuo šiol Lietuvoje vaikai atsako už tėvus…

P. S. spaudoje buvo rašyta kad V. Landsbergis reikalavo iš V. Petkevičiaus vaikų simbolinės žalos atlyginimo - 1 lito.  Ar taip įvyko, man nepavyko rasti. Gal žinote?

Rodyk draugams

Lietuvos televizija skatina ksenofobiją

2012 metų kovo 17 diena. Iš esmės valstybinės 1 televizijos eteris, 20 valandų 30 minučių, laida „Panorama”. Vedėja Eglė Bučelytė rėžia iš peties: „Į Lietuvos lenkų ir kitų tautinių mažumų atstovų surengtą protesto akciją prieš mūsų šalies švietimo reformą susirinko keli tūkstančiai žmonių“. Nuoroda į laidą: http://www.lrt.lt/archyvas/?channel=234940&section=4&filter=2012-03-17&record=18003_1332138286 Pats pirmasis reportažas, nuo 00:56.

Čia tai bent! Kaip tai? Lenkai protestuoja prieš mūsų valstybę? Kas tie „mūsų“? Ar lenkų tautybės Lietuvos piliečiai nėra tos pačios šalies gyventojai? Tai kad yra. Akivaizdu valstybinė televizija priešina tos pačios šalies piliečius. Mes ir jie. Suprask: mūsų šalis, tai mūsų lietuvių. Pats reportažas sumontuotas tendencingai. Gal kai kas iš skaitytojų sumurmės, girdi, siužete lenkai šaukė: „Po polsku”. Natūralu, nes palaikyti mitinguotojų buvo atvykę svečiai iš Lenkijos. Gali būti kad tas žmogus prašęs kalbėti lenkiškai - tiesiog prašė kad suprastų ką sako policininkas - buvo svetys iš Lenkijos. Ar reportaže žurnalistai paklausia iš kur jis? Ne. Rezultatas - diktorės įžanga ir pats reportažas kuria įspūdi, kad štai Lietuvos lenkai, ach jie, diktuoja sąlygas mūsų šaliai ir dar nenori kalbėti lietuviškai.

Realybė gi yra visai kitokia, lenkų kalba mokomųjų mokyklų moksleiviai per du metus turi pasiruošti laikyt egzaminus nebe lenkų kalba kaip būdavo anksčiau, o lietuvių kalba. Akivaizdus absurdas. Štai dėl ko protestuoja mokiniai ir jų tėvai. Bet kuris sąžiningas pedagogas puikia suvokia, kad mokiniai mokyklos brandos egzaminams ruošiasi nuo to laiko kai pradeda mokytis mokykloje. Ar jums patiktų 10 metų besimokinus pagal vieną programą, ir likus 2 metus iki mokyklos baigimo sužinoti, kad egzaminų tvarka keičiasi? Tikrai nepatiktų. Štai tokia protestų esmė, kaip matome reportaže mitingą palaiko ir lietuvis, šveitimo darbuotojų profsąjungos atstovas. Taigi jokio lenkų pasipriešinimo prieš Lietuvos valstybę čia nėra, tėra pasipriešinimas prieš vienašališkus šveitimo ministerijos veiksmus. Lietuvos TV gi pateikia visiškai atvirkščiai. Akivaizdi ksenofobija, akivaizdžiai „Panorama” skatina nepasitikėti dalimi Lietuvos Respublikos piliečių.

Pastabos:
1. Lietuvos televizija nors yra vadinama visuomenine televizija iš esmės yra valstybinė, nes nemažą LRT biudžeto dalį sudaro iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos. Simboliška, bet Google paieškos rezultatuose  ties Lietuvos televizijos rezultatu pateikiamas  iš pačio LRT puslapio paimtas aprašas: Valstybinis kanalas. Išvada vienareikšmiška: vykdoma ksenofobija valstybiniu TV kanalu.

Išsidavė...

Išsidavė...

Rodyk draugams

Šalies nepriklausomybė nėra vertybė pati savaime

Šį įrašą paskatino parašyti nepavykęs atsiliepimas po Tomo Čyvo straipsniu su „Po tanku už dešrigalį” , t.y. norėjau parašyti atsiliepimą, bet kažkodėl įrašas neįsirašė, tad toptelėjo mintis surašyti mintis savo dienoraštyje, bet vis atidėjinėjau. Taip ir atėjo kovo 11-oji, ir kaip taisyklė atėjus šiai dienai, kai beje ir sausio 13-ajai, ar vasario 16-ajai prasideda dabarties politikų ditirambai kad nepriklausomybė yra vertybė, na toookia vertybė, tiesiog vertybė pati savaime. Graudžiai juokinga kai panašiomis temomis rašo susikompromitavę politikai. Va tas nuolatinis akcentavimas kaip yra svarbu nepriklausomybė ir tuo pačiu bandant užtušuoti dabartinės bėdas manau ne vien tik man sukelia pasipiktinimą. Tad nusprendžiau apibendrinti kas vis sukosi galvoje, bet apie viską iš pradžių.

Kovo 11-oji

Kovo 11-oji

2011 sausio 9 dieną delfi.lt paskelbė apklausos rezultatus, kurios aiškia informuoja: „70 proc. gyventojų mieliau rinktųsi ekonominę gerovę, o ne Lietuvos nepriklausomybę“ Ta patį tekstą galite rasti ir apklausą vykdžiusios firmos puslapyje. Gali būti kad ta apklausa buvo atlikta nekorektiškai, tačiau delfi.lt aiškiai pabrėžė, kad ilgai galvojo prieš viešinant. Taigi čia nėra šiaip provokatyvi, pseudomokslinė apklausa. Taigi 70 proc. teigiančių kad ekonominė gerovė yra svarbiau nei nepriklausomybė yra faktas.

Na ir prasidėjo… kas tik neburnojo: „kaip tai gali būti”! Burbuliavo ir burbuliavo kas tik netingi, nuo Landsbergio iki Juknevičienės.  Buvo labai tipiška lietuviška reakcija, tipiška lietuviška isterija. Minėtasis Tomas Čyvas viską nurašė žmonių kvailumui. Taip niekinančiai, menkinančiai nurašyti apklausos rezultatus yra trumparegiška ir kvaila. Reikia analizės.

Grįžkime 22 metų atgal, puikiai prisimenu kaip buvo šnekama, kad po 15, na po 20 metų gyvensime kaip Švedijoje. Pamenu, kaip net kelis kartus per LTV yra rodę dokumentinį filmą apie Švediją tada ir žmonės sakydavo: “va kaip gyvensime po 20 metų”. Tokia viltis tikrai buvo. Sąjudžio veikėjai 1989-1990 metais argumentuodavo turime pramonę, turime šio bei ano. Buvo netgi idėja pastatyti lietuvišką traktorių gamyklą, arba labai rimtai buvo argumentuojama, kad Lietuvoje yra visos galimybės surinkinėti vakarietiškus automobilius. Štai net elektronikoje mes mažai atsiliekame nuo vakarų - turime „Ventą“, „Nukloną“ - tokių ir panašių kalbų būta. Nežinantiems kas ta „Venta“ ir „Nuklonas“ tai buvo mikroschemas projektuojanti institutas ir jas gaminanti įmonė Lietuvos TSR atitinkamai. Ką turime dabar iš tų vilčių? Ką turime iš tos pramonės? Švedijoje nepasivijome, nors tie 20 metų jau praėjo. Noriu, kad suprastumėte: ekonominės viltys ėjo kartu su nepriklausomybe ir atvirkščiai: tikima nepriklausomybe, nes viliamasi, kad tai lems ekonominį suklestėjimą. Nepriklausomybę turime, o kaip ekonominis suklestėjimas? Švedijos panašu dar kokį 50 metų nepasivysime. Tad ko norėti iš piliečių? Vox populi, vox dei. Negalima to ignoruoti. Taip, šalies nepriklausomybė nėra ir negali būti absoliuti vertybė. Nes iš tiesų taip ir yra. Nepriklausomybė pati savaime tėra stabas, fetišas t.y. garbinimo objektas. Politikai kiekvienais metais sausio 13-ąją, vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją rašydami savo naivius propagandinius straipsnius kartoja mums: nepriklausomybė - stabas. Taip negali būti, nes šalies nepriklausomybė tėra įrankis tikslui pasiekti. Kodėl politikai taip daro, kodėl jie taip akcentuoja praeities dalykus būtų kita tema gvildenimui, bet man akivaizdu jie taip elgiasi, nes dabartyje yra mažai ką teigiamo nuveikę.

Nepatinka? Tada pasižiūrėkite į Afriką, gal ir nelabai adekvatu, bet kraštutinumai leidžia parodyti reiškinio esmę, žinoma iki Afrikos lygio nenusirisime, viliuos… Afrikoje kolonijų nebėra, bet kokia prasmė iš tokių Afrikos šalių nepriklausomybių, jei kai šalyse klesti badas, korupcija, siautėja pilietiniai karai, žmonės bėga iš tų nepriklausomų šalių? Beprasmė tokia nepriklausomybė.

Kokie gi bukapročiai yra Lietuvos politikai! 2004 metais agitavo už nepriklausomybės atsisakymą, o dabar aimanuoja

Tokie lipdukai buvo dalijami per stojimo į ES "referendumą", tik data buvo kita. Kokie visgi bukapročiai ir veidmainiai yra Lietuvos politikai! Patys agitavo už nepriklausomybės atsisakymą, o dabar aimanuoja.

Neidealizuoju Tarybų Sąjungos, įrašas visai ne apie ją, bet žmonės kurie joje gyveno, atsimena, kad joje benamių, bomžų ir elgetų nebuvo. Taip, nebuvo. Taigi žmogus, lietuvis, mąsto (gal ir matydamas šiukšlių konteinery besiknisantį benamį): kokia prasmė iš nepriklausomybės jei nėra stogo virš galvos? Žmonės natūraliai sieja, kad svarbiausi gyvenimo poreikiai yra svarbiau už nepriklausomybę. Ir tai akivaizdu. Ir taip yra, ir tai tiesa. Kita vertus negaliu teigti, kad ir dabar Lietuva yra išties nepriklausoma. Paklūstame europinėms direktyvoms (tame tarpe ir nelogiškoms, pvz. uždrausta 100 W kaitrinių lempučių prekyba), tačiau pats Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą 2003 metais buvo siejamas su gerbūvio, gyvenimo kokybės pagerinimu ir ekonomikos suklestėjimu. Visos tos su europiniais pinigais susijusios galimybių studijos, projektai, viešinimai ir kitoks bla-bla-bla kurių tikslas vėlgi tas pats: gyvenimo gerbūvio pagerinimas. Tad ko galų gale norėti iš žmonių, jei per visas informacijos priemones liejasi: ekonominė gerovė, ekonominė gerovė - tai svarbuuuu! Atsiverskite žurnalus, išeikite į gatvę ir pamatysite: kai tik įgyvendinamas koks europinis projektas jis išviešinimas, stovi didžiuliai stendai. Tačiau koks to rezultatas? Kokia kuriama atmosfera? Ogi sudaromas įspūdis - gerbūvis, gyvenimo kokybė, ekonominė gerovė - tai svarbiausi dalykai! Rezultatas: valdžia, visuomenė gavo tai ką pati propaguoja.

Rodyk draugams