BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Daugiau lietuviškumo = daugiau rusiškumo

Koks yra žurnalas „Valstybė“ nėra reikalo aiškinti, nes kiekviename numeryje tos pačios fantazijos, demagogija, sąmokslo teorijos, didžiapatriotiniai išvedžiojimai, visur vaidenasi parsidavėliai, apibendrinus - kliedesiai su obalsiu: „tėvynė pavojuje - rusai puola!“, „rusai labai puola!“, „rusai labai labai puola!“, „kas ne su mumis, tas prieš mus“ ir t.t. ir pan. Skaitau šių metų gruodžio numerį - ta pati giesmelė:
„Reikia pripažinti, kad šiuo metu yra labai daug prielaidų teigti, jog Kremliaus ir jam draugiškų oligarchinių grupių pozicijos po rinkimų sustiprėjo“
„socialdemokratai visada galės tikėtis Seimo daugumos palaikymo, o pasirinkę darbą žmogui vardu V. Putinas neturės galimybių teigti…“ - redakcijos straipsnis „2013 m. bus sprendžiams Lietuvos likimas“ (p.13).  Suprask, visur už kiekvieno socdemų žingsnio gali stovėti V.Putin…  Iš numerio į numerį tas pats.

Būtų kančia kas mėnesį analizuoti straipsnius ir aiškinti, tai kas yra akivaizdu. Kaip ir neketinu sekančiais metais skaityti šį žurnalą. Gyvenimas per trumpas. Kaip sakoma: neskaitykite visų knygų, skaitykite tik geriausias. Visgi šiame numeryje pastebėjau vieną, jau senai man akivaizdų reiškinį -  tam tikrą lietuviškų patriotų mastymo būdą, sąvokų naudojimą, kuris savo prigimtimi yra… rusiškas! Žinoma, negalima teigti, kad sąmokslų įžiūrėjimas yra rusiškumas, tikrai ne, tačiau žurnale naudojami išsireiškimai siekiu pasirodyti koks žurnalas yra patriotinis yra tikrai rusiški. Cituoju:
„Gyvenimas gerės politikams ir oligarchams“
„oligarchinės žiniasklaidos įteigtas noras atkeršyti“ (p.15)
„Suverenitetų parado repetecija Europoje?“ (p. 122)

Suverenitetų paradas, tai būtent Rusijoje naudojamas/naudotas terminas apibūdinat 1990-1991 metuose vykusius TSRS sąjunginių respublikų, Rusijos autonominių respublikų skelbtus suvereniteto aktus. Šiek tiek pašiepiantis terminas, bent iš rusų požiūrio.

Kitas nuolat iš numerio į numerį žurnale naudojamas terminas - oligarchai. Turbūt ir nereikia aiškinti, kad tai Rusijos realybės mechaniškas pritaikymas Lietuvai. Būtent Rusijoje į valdžią atėjęs V.Putin paskelbė kovą su oligarchais. Tai ką padarė lietuviškieji patriotai? Ogi pasigavo tą pačią kovą su oligarchais, na ir kovoja iki šiol… Keikia Putiną, o slapta žavisi! Iki tokio lygmens, kad net naudoja jo frazeologiją… Lietuvoje oligarchų nėra - nežinau, kas galėtų geriau paaiškinti nei, kad jau yra padaręs Rimvydas Valatka. Tiesa, oligarchai vaidenasi  ne vienam, kažkada ir Dalia Grybauskaitė žadėjo kovoti su oligarchais, bet kažkaip tos kovos dabar nematau. Ir dar tiesa, Lietuvoje buvo vienas, mano manymu savo esme tikras rusiško tipo oligarchas - Bronislovas Lubys. Buvęs partinis “raudonasis direktorius”, vėliau tapęs stambaus koncerno vadovu - tokių istorijų Rusijoje ne viena. Rėmęs partijas, net tarpusavyje konkuruojančias, turėjęs įtaką žiniasklaidoje: BTV ir Lietuvos žinias - kuo ne oligarchas? Ir kuo ne rusiško tipo, it koks Michail Prochorov gamybininkas-žiniasklaidos savininkas?  Tačiau B. Lubys yra miręs.

Visgi ne tai ketinu akcentuoti. Mane erzina vis dažniau lietuviškoje žiniasklaidoje naudojama rašysena ir tarsena: Viktoras Uspaskichas (rašyseną naudoja ir „Valstybė“) Būtent ne Viktor Uspaskich kaip turėtų būti, o taip kaip ir taria, ir rašo  žurnalistai ir laidų vedėjai: Uspaskychas ir Uspaskichas atitinkamai. Beraščiai ir nemokšos, tikri ablavuchai. Toks žmogus neegzistuoja. Taip, suprantu, kad čia toks lietuvinimo būdas, pagal kalbinykų naudojamą apibrėžimą: adaptuotoji asmenvardžio forma. Aš negaliu suprasti kaip straipsnių autoriai, tv vedėjai gali būti tokie nenuovokūs? Tol kol Viktor Uspaskich bus įvardijamas kaip Viktoras Uspaskichas tol šis žmogus lietuviams atrodys savas.  Elementaru ir akivaizdu. Iš Lietuvos politikų vienintelė tai supranta Rasa Juknevičienė: visada pabrėžtinai įvardijanti teisingai: Viktor Uspaskich. Tad eiliniai patriotų gąsdinimai kad Vladimiras Putinas, o ne Vladimir Putin padarys tą ar aną veikia tuščiai - gi Putinas taip skamba mielai lietuviškai.

Putino ugos yra gražios

Putinas - gražus krūmas. Iliustracija: Vikipedija

Tai va, adaptuotoji asmenvardžio forma vėlgi yra ne kas kita, o rusiškos kultūros pavyzdys lietuviškoje kultūroje, netgi tarybinės kultūros. Ir didžiapatriotai iki šiol naudoja…

Apskritai lietuvių santykis su Rusija, rusais, rusų kultūra, rusišku gyvenimo būdu yra labai keistas, nuostabiai savas, nuo pat taip vadinamojo  tautinio atgimimo laikų. Nors visa ko rusiško nekenčiama, daug kur pakrapščius giliau slypi… rusiškumas. Net nacionaliniu stabu paverstas Tadas Blinda yra tipiškas 1905 metų Rusijos revoliucijos įvykių kūrinys. Šito nerasite pas lietuvių istorikus, arba teks krūvas knygų perversti, kol suvoksi, nes matyt nepatogu… Tikrasis Tadas Blinda buvo tikras plėšikas, kurį patys Luokės gyventojai užmušė neapsikentę jo plėšikavimų. Taigi tikra padugnė. Žemaitijos gyventojai ar pasakojimų surašytoja per 1905 įvykius jo elgesį perinterpretavo kaip kovą „už svieto lyginimą“… Šiuos pasakojimus surinko rašytoja žinoma kaip Šatrijos Ragana (gyveno netoliese),  juos perdavė dramaturgui Gabrieliui Landsbergiui, parašiusiam 1907 metais dramą „Blinda“. Aš išties nežinau, kas konkrečiai pavertė jį teigiamu heroju, bet faktas tas G. Landsbergio kūrinyje - Tadas Blinda jau teigiamas veikėjas. Vėlgi tai 1905 metų revoliucijos atmosferos kūrinys. Tarybiniais metais Tadas Blinda, dėl gerai pastatyto filmo, geros aktorių vaidybos (R. Šavelio knygos motyvais), galutinai įtvirtino teigiamą legendą. Ir ką turime dabar? Tado Blindos mitas tebegyvuoja iki šiol. Įsitvirtino dar labiau.

Tikras rusas

Kultūriškai Tadas Blinda - tikras rusas. 1905 metų Rusijos įvykių produktas. Iliustracija: Vikipedija

Kodėl tai užsiminiau? Tik nesniai pamačiau naująjį „Tadas Blinda: pradžia“. Ir ką? Režisieriui, scenaristui smegenys išplautos iki tiek, kad dabar Tadas Blinda yra paverstas… kovotoju už laisvę! Tikras plėšikas, įkyrėjęs iki tiek, kad užmuštas pačių žmonių, o vėliau Rusijos 1905 metų įvykių atmosferoje paverstas šventuoju tautinio atgimimo veikėjų(!), įtvirtintas tarybiniais metais ir nepriklausomoje Lietuvoje tapęs sėkmingiausiu kino filmu! Kuo tai ne rusiškumas, rusiško, tiksliau komunistinio mastymo reliktas? Akivaizdus.

Kažkaip apsižvalgius tokio užslėpto rusiškumo, rusiškumo po lietuviškumo kauke (net nuoširdaus)  matau ir daugiau. Anksčiau kažkaip nekliūdavo. Ketinu ir daugiau šia tema parašyti.

Rodyk draugams

IQ

Visą laiką abejodavau ar žurnalas IQ yra kokybiškos žurnalistikos ir žinaisklaidos idealas, kaip kai kam atrodo. Be jokios abejonės žurnalą gelbėja verstiniai straipsniai iš The Economist, bet ei, tai juk verstiniai straipsniai nėra lietuvių žurnalistų darbas. Ir, deja, atmetus The Economist dalį žurnalas darosi nykus. Jau yra. Nykus ta prasme, kad jokio pažinimo, realybės dekonstrukcijos ir paaiškinio žurnale nėra, o turėtų būti ką sufleruoja pats pavadinimas IQ - intelekto koeficientas. Aišku, žurnalas geresnis nei “Valstybė”, bet norėtusi tikresnių žinių, nes kaip ir rimtesnio, plačiajai masei skirto žurnalo rašančio politikos, finansų ir kultūros klausimais Lietuvoje nėra. Ir štai kodėl aš taip manau: su kiekvienu numeriu Egidijaus Aleksandravičiaus tekstai tampa vis labiau abstraktesni, vis labiau išplaukę. Blogai. Visgi šį tekstą paskatino parašyti šių metų gruodžio numeryje išspausdintas Ingridos Jakubavičienės straipsnis: Renesansinio Vilniaus žvaigždė - apie vadinamąją Barborą Radvilaitę.

Liberalai tapo nacionalistais… Taip, deja, Lietuvoje liberalai dažnai yra tik apsimestiniai, liberalai iki tam tikro laipsnio. Susidūrę su nacionalizmu lietuviškieji liberalai tampa nacionalistais! Apie ką aš čia? Prie ko čia nacionalizmas? Ogi štai dėl ko: juk intelektualus žurnalas turėtų kartą galų gale paaiškinti, kad tokia Barbora Radvilaitė niekada neegzistavo, toks žmogus su tokiu vardu ir pavarde niekada negyveno. Taip, taip! Tokio žmogaus nebuvo ir, pavyzdžiui, E. Aleksandravičius būdamas istoriku tą puikiausi žino. Pavardė Radvilaitė - tai dirbtinis įvardijimas, tai tas pats kas pavadinti JAV prezidento Barack Obama dukras Obamaitėmis ir po to rimtu veidu aiškinti, kad Obamaitė yra tikroji pavardė, ir tuo besiremant antrąkart teigti, kad Obamaitė yra lietuvė, nes gi - Obamaitė!.. Taip, taip įvardijimas Radvilaitė yra kliedesys, absurdas ir tautinė nesąmonė. Moterų pavardė su priesaga -aitė teatsirado tik 17 amžiuje, o vadinamoji Barbora gyveno 16 amžiuje 1. Intelektualus žurnalas iš principo, pagal apibrėžimą negali kartoti mitų, tebūnie ir lietuviškų. O IQ tai daro, nors straipsnis rašo apie požiūrio kitimą, ir bent vienu sakiniu reiktų paminėti, paaiškinti apie dirbtinį įvardijimą “Radvilaitė”, ką tuomet reikšė “lietuvė”, bet apie tai nėra nei žodžiu užsiminta. Niekalas, ne straipsnis. Yra daugiau patriotinio patoso: Vytauto Didžiojo 2 dukra Sofija pagal turimą titulą - Maskvos kunigaikštienė - prilygo carienės titului…

Tačiau nusišnekėjimo topų topas yra tame pačiame puslapyje esančių gruodžio mėnesio įvykių datos. Cituoju: “1183 m. žiemą Lietuva surengė pirmą antpuolį į Rusios žemes - Polocką ir Pskovą. Prasidėjo nuolatinė Lietuvos karinė ekspansija (pirmasis Lietuvos valstybės funkcionavimo požymis).” Painiojama viskas: Lietuva ir lietuviai, kas yra valstybė ir kas valstybės ekspansija. Kliedesys ir tiek. Kiek žinau vienintelis istorikas siejantis Lietuvos pradžią su plėšikiškais antpluoliais yra Tomas Baranauskas - istorikas labiau pasižymėjęs išpuoliais už akių delfi.lt portale prieš kolegas A.Bumblauską ir E.Gudavičių… Pirmąjį užsipuldamas girdi šis per storas ir panašiai…

Galima ir paanalizuoti. Ką gi, ką ir gali terodyti plėšiškų antpuolių pradžia: tai tik valstybės nebuvimą. Nes nėra buvę valstybės kurios funkcionavimo pradžios požymis - antpuolių pradžia. Vikingų pirmojo antpuolio data laikomi 793 metai. Ir niekur nerasite, kad kas rašytų apie vikingų valstybės egzistavimą tais metais. Lietuvių antpuoliai 1183 metais ir po to visomis kryptimis liudija, kad jokios valstybės ir nebuvo, nes valstybė tuomet buvo tegalėjo būti kažkokio vado valda. Ir joks kariaunos vadas būdamas valstybės vadovas puldinėti visomis kryptimis iš principo negalėjo, nes tai savižudiška ir nevalstybiška.

Panašu, kad IQ renkasi patriotinį-idiotinį stilių ir tautinį patosą. Pažiūrėsiu kuom tai baigsis.

1. Rimtose knygose nagrinėjančiose pavardžių atsiradimą įrodyta, aprašyta ir tai žinoma.
2. Taip, taip, įvardijimas Didysis - tai eilinis mitas, Didžiuoju ėmė tapti post factum, tik prieš šimtą metų…

P.S. Pala, pala paklausite, o tai koks tada tas Barboros Radvilaitės tikrasis vardas? Galėčiau atsakyti, bet bijau, kad užsipulsite - girdi nepatriotiška… Tiesą rašant tai turėtų atlikti pats IQ, jei jis išties nori būti intelektualus žurnalas.

Rodyk draugams

Linkiu visa ko blogiausio

Atlydys. Nutirpo sniegas. Išlindo šunų darbeliai. Senai pastebėjau: kuo šaltesnė žiema, tuo arčiau žmonės veda šunis vedžioti. Tai jau dėsnis. Šis gruodis buvo šaltas… Nekenčiu aš jūsų daugiabučių gyventojai laikantys šunis. Kokia prasmė iš šio lojančio ir kakojančio padaro bute? Tad linkiu, kad jūsų kakojantys visur kur šunėkai nusprogtų: kad užkietietų viduriai ir kakalai išlįstų pro nasrus.

Pykit-nepykit, bet Lietuva yra mužikynas

Pykit-nepykit, bet Lietuva yra mužikynas. Ne šunys mužikai, o jų šeimininkai

Tiesa, atsiprašau, negalima pykti ant gyvūno, jis gi yra toks natūralus, ko norėti: šuva elgiasi šuniškai. Tad linkiu visa ko blogiausio ir to paties šunų šeimininkams, kad jums užkietėtų viduriai ir kad kakalai jums per gerklę išlįstų. Aš rimtai, nes nekenčiu jūsų šikdinamų šunų prie namų. Negaliu pakęsti šunininkų, ypač šunininkų-mužikų. Nuoširdžiai aš jūsų nekenčiu.

Tas pats bus ir pavasarį

Tas pats bus ir pavasarį

Galvojate: aš įlipau į krūvelę, tad ir burnoju? Ne. Tiesiog nekenčiu vaikščiojant žiūrėti ir saugotis, kad neįlipčiau į kokią krūvelę.

Kažkas įlipo...

Kažkas įlipo...

Rodyk draugams

Bobai apkaltą!

Nebegaliu tylėti. Nebegalėjau jau stebėti prezidentės išsidirbinėjumus: ministrų atranka. Imdavo nervas. Boba įsisiautėjo. Gyvenime esu padaręs klaidų ir dabar matau, kad mano balsavimas už Dalią Grybauskaitę buvo klaida. Na, save galiu patiešyti tik, kad pasirinkimas buvo menkas, bet tai nieko nekeičia. Prezidentė erzina ir štai dėl ko: nuo kada prezidentūra tapo užsienio kalbos mokėjimo tikrinimo įstaiga? Išvis kas čia per absurdas tikrinti užsienio kalbos žinojimą? Kur mes gyvename, ar nebe Lietuvoje? Kur yra įrašytas toks reikalavimas kandidatams į ministrus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje? Na, lietuvybės fanatikai kur jūs? Kam mums tada nepriklausoma Lietuva? Jūs, patriotai tautininkai ir panaši fauna, esate paprasčiausi rėksniai ir veidmainiai. Kai situacija liečia nelietuvius iškart triūbijate apie pavojus lietuvybei, bet kai situacija akivaizdžiai menkina lietuvių kalbą iš vieno iš aukščiausio valdžios asmens, jūs tylite. Galiu ir aiškiau: Gintaras Songaila ir tautininkai yra paprasčiausi šlykštūs veidmainiai - nė žodžio nėcyptelėjo kai Grybauskaitė kandidatams ištraukė iš niekur, nei Konstitucijoje, nei įstatyme įrašytą reikalavimą ministrui mokėti užsienio kalbą. Ar ne veidmainiai? Akivaizdūs. Anksčiau G. Songaila prisidėjo prie prezidentės kreipimosi dėl visų rinkimų pripažinimo negaliojančiais, o dabar nė kriukt. Sutikite: tautininkai pagal apibrėžimą, nes jie gi tautininkai, prieš tokios D. Grybauskaitės zabovas užsienio kalbai turėjo protestuote protestuoti.

Visgi ne tai erzina. Ne, ne kuo buvo Grybauskaitė tarybiniais metais man neįdomūs, absurdiškai atrodo lendantys kaltinimai (kaip kitaip pavadinti), kad ir Janutienės laidoje: girdi dirbo partškoloje iki 1991 metų birželio. Na dirbo ir kas? Ne čia gi esmė. Tokie buvo laikai, negalima vertinti praeities iš dabarties reikalavimų. Antra, ir svarbiausia, ir senai jau pastebėjau: priekaištai praeičiai atitraukia dėmesį ir pastangas įvertinti dabartį. O dabartyje vyksta kur kas svarbesni dalykai. Akivaizdžiai peržengtos prezidento kompetencijos ribos. Akivaizdžiai buvo nepaisomos prezidento valdžios ribos. Prezidentui nepriklauso nurodinėti kam ir su kuo sudarinėti koalicijas. Prezidentas nėra laisvas pasirinkant kandidatus į ministrus. Už darbo partiją nebalsavau, ir niekada nesu balsavęs, tačiau ne prezidentės galioms nurodinėti su kuo sudarinėti koalicijas. Ne bobos reikalas. Prezidentė akivaizdžiai viršijo savo ribas. Neturi prezidentas tokių galių Konstitucijoje, neturi! Perskaitykite. Prezidento ribos aiškiai apibrėžtos. Skaitome, 92 straipsnis:

„Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas.“

Nors formuluotė galėtų būti ir tikslesnė, bet pats sakinys liudija, kad ministrui pirmininkui pateikus kandidatūrą Prezidentas turi ją ir patvirtinti. Eilinė, formali procedūra. Kad prezidentui numatytas būtent toks procedūrinis vaidmuo liudija dar 1998 metais sausio 10 dieną priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, pabraukiu, kas svarbiausia:

„Taigi remiantis parlamentinės demokratijos principais, įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais“

Ką matome: toks tarybinių reliktas Bernatonis prezidentei į minstrus tiko, o štai patyrusios politikės Virginija Baltraitenė ir Loreta Gaužinienė netiko. Ką dabar turime: socialines apsaugos ministerijos postas Grybauskaites manymu labiau tinka kolegijos lektorė. Ar čia ne absurdas? Akivaizdus. Grybauskaitė tiesiog labai nenuosekli ir prieštaraujanti pati sau. Po to kai išbrokavo kandidatus ir paskyrė jos nuomone labiau tinkančius gruodžio 7 dieną Jos Ekscelencija išrėžė:

„… kad atsakomybę už Vyriausybės sudėtį prisiėmęs Ministras Pirmininkas, kaip galima greičiau baigs formuoti Ministrų kabinetą“

Gi čia yra kliedesys! Pati išbraukė, o atsakomybė premjerui!?… Aš nesuprantu, kaip galima tai nusišnekėti, kaip galima taip nesuvokti savo elgesio nenuoseklumo ir prieštaravimo?

Apkaltos kelėjai kur jūs? Aūūū! Žinoma, kai kas gali priminti girdi, autoriau, klysti. Po 2000 metais įvykusių rinkimų Valdas Adamkus sudarinėjo “Naujosios politikos” koaliciją, tad precedentas jau buvo ir nieko naujo čia nėra. Iš pažiūros, iš pirmo žvilgsnio - taip, bet pamirštame vieną svarbų dalyką: Valdas Adamkus net negalėjo kandidatuoti ir tuo labiau būti išrinktas į prezidentus 1998-2003 metų kadencijai, dėl vienos Konstitucijoe neįvykdytos sąlygos: prieš kandidatuojant 3 metus (1995-1998 m.) jis Lietuvoje negyveno, 78 straipsnis:

„Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje…“

Taip, manau išties daug kas mąstė: jei Adamkui buvo galima, tai kodėl Grybauskaite - ne? Bet juk absurdas yra remtis precedentu kuris visa savo esme buvo neteisėtas. Juk iš neteisės negali kilti teisė. Ar galime remtis prezidento veiksmu, t.y. prezidento kuris net negalėjo būti išrinktas? Akivaizdu, kad ne. Štai kokioje, ar dar bereikia įrodinėti, absurdiškoje, teisinio chaoso ir nihilizmo valstybėje mes gyvename. Lietuva nėra teisinė valstybė. Ir panašu, kad dar ilgai ja netaps.

P.S. O Algirdas Butkevičius, panašu, kad yra mėmė. Norėčiau klysti. Žiūrėkite, ministras pirmininkas renkasi ministrų kabinetą sau, tai jam reikės dirbti su ministrais, čia jo atsakomybė ministrų darbas. Ką darė Butkevičius, kai prezidentė išbraukė kandidatus? Ogi sutiko. Ar ne mėmė? Mano nuomone dar didesnis mėmė nei Rolandas Paksas, pastarasis tai bent suvokdavo ir stengdavosi parodomuoju ryžtingumu save pateikti kitokiu. Ne itin sėkmingai, tiesa: dažnai atrodydavo, kaip žmogus be savojo aš. Panašu, kad vėl turėsime premjerą kuris nesuvoks, kaip kad ir Andrius Kubilius, kad jis, ministras piriminkas turi realią aukščiausią valdžią Lietuvoje. Ne prezidentė ir ne Seimas. Nesuvokimas yra blogai tuo, kad jei žmogus nežino savo galios - pokyčių tikėtis neverta, jokio proveržio nepadarys. Galiu paaiškinti kodėl realią galią turi premjeras. Ministras pirmininkas yra ir savo partijos, ir koalicijos vadovas. Būdamas įstatymus vykdančios valdžios vyriausias atstovas, jis gali teikti įstatymų projektus kurie jam kaip įstatymus įgyvendinačiam yra naudingi, ar patogūs. Nepamirškime premjeras kartu yra ir deputatas. Tai yra kartu yra įstatymus leidžiančios valdžios atstovas - valdžių pasidalijo teorijos požiūriu tai absurdas. Visgi aš praleisiu šią lietuviškos politikos realybę. Taigi premjeras turėdamas Seime daugumą (nes yra ir koalicijos vadas) gali priimti įstatymą kokio jam reikia. Prezidentas tiesa gali atsisakyti pasirašyti įstatymą, gali vetuoti, bet Seimas veto gali atmesti jei už vetuotą įstatymą prabalsuoja daugiau kaip pusė seimūnų (o dabartinė koalicija yra būtent tokia). Ir įstatymą galiojantį gali padaryti Seimo pirmininkas (koalicijos partneris) jį, įstatymą pasirašydamas. Taip, ir net ne kartą, yra buvę. Kaip gaila, kad premjerai nesuvokia savo galių.

Rodyk draugams