BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lietuvos socialdemokratai - patologiniai melagiai ir nesvietiški mulkiai

Niekados nesu balsavęs už socialdemokratus. Už daug ką esu balsavęs, net nepatikėsite už ką balsavau kai gavo balsavimo teisę, bet už LDDP ar socialdemkratus niekada nesu balsavęs, nors vis labiau ir labiau linkstu manyti, kad esu kairiųjų pažiūrų, ko gero net radikaliai kairiųjų, ko gero esu socialistas, galbūt net ir komunistas. Aha! Išsigandote žodžio komunizmas? Tada esate kvailos politinės davatkos, megztaberetiniai kvailiai. Komunizmas neturi nieko bendro nei su Rusija. Šiuolaikinė Rusija - tokia pat rinkos ekonomikos šalis kur kapitalizmas yra dar labiau laukinis nei Lietuvoje. Komunizmas neturi nieko bendro su Tarybų Sąjunga, nes komunizmo idėja sugalvota tuo labiau ne Lenino, ar Stalino. Komunizmas - viduramžių katalikų mąstytojų idėja apie socialinę lygybę pagrįstą visuomenę, gal būt tokia visuomenės sutvarkymo idėja yra nepasiekiamas idealas, tačiau komunistinės partijos egzistuoja vakarų Europoje. Pavyzdžių Nyderlandų karalystėje (įsiskaitykite karalystėje!) komunistai turi vietų valdžioje vietiniame lygmenyje. Konkrečiai Oldambt municipalitete net 2 komunistinės partijos yra turėjusius ar turi vietų vietos taryboje: Jungtinė komunistų partija (Verenigde Communistische Partij) ir Nyderlandų naujoji komunistų partija (Nieuwe Communistische Partij-NCPN). Jei net nesuprantate olandų kalbos įsižiūrėkite į skaičius pateiktus lentelėje tame olandų vikipedijos puslapyje, kur veda nuoroda ir suprasite. Tad klausimas: kodėl nėra komunstinės partijos Lietuvoje? Kodėl? Juk vis nuolat skalambijama: “integruokimes į vakarus”, “būkime labiau vakarietiški”, o komunistų partijos Lietuvoje kaip nėra taip nėra. Ogi komunizmas - tikrų tikriausia vakarietiška idėja! Ką čia komunistų, normalios kairiosios ideologijos partijos Lietuvoje nėra! Faktas. Esami socialdemokratai - jokia kairioji partija, tai tipiški lietuviški mulkiai tik vaizduojantys ir save prisistatantys “socialdemkratais”. Iš esmės tai buvę komunistai kurie praėjo tokią evoliuciją: Tarybų Sąjungos komunistų partija -> Lietuvos komunistų partija -> Lietuvos demokratinė darbo partija ir dėka Vytenio Andriukaičio ir Aloyzo Sakalo kvailumo ar naivumo, na gerai, tebūnie: “gerų intencijų” - dabar puikuojasi garbingu Lietuvos socialdemokratų partijos vardu. Deja pas juos, Lietuvos socialdemokratus, jokių kairiųjų ar tuo labiau komunizmo idėjų nėra, ir negali būti nes persivertėliai ir persimainėliai yra paprasčiausi konjuktūrščikai kurie jokių aiškių kairiųjų idėjų ir veiksmų ir negali suformuoti. Ką gi jei esate megztabertinis Kauno kvailys ir balsavote už šventąjį anūką ir manote, kad ir gerai, kad kairiųjų partijų Lietuvoje nėra, teks labai nuliūdinti: dėl to ir paprastas žmogus dabartinėje Lietuvoje yra užguitas labiau negu bet kada per 100 metų. Net baudžiavos laikais, sekmadieniais žmonės nedirbdavo, o šiuolaikinėje Lietuvoje dirba, nors kokioje Šveicarijoje sekmadieniais prekybos centrai nedirba. Marijos žemė! Sekmadienį švesk. Neįsivaizduoju kaip Lietuvos politikai dar drįsta lankytis bažnyčiose, dalyvauti mišiose, jei tokio elementaraus dalyko kaip uždaustį prekybos centrų darbą sekmadieniais nesugeba. Tarsi pardavėjos nebūtų žmonės? Juk Lietuvoje dažna veikla: pirk ir parduok, daug žmonių dirba būtent prekyboje, o ne gamyboje. Retai taip būna, kad abiejų tėvų laisvadieniai sutaptų, šeštadieniais  parduotuvės dirba, taip aš žinau 40 valandų darbo saviatė nėra pažeidžiama - aš apie kai ką kitką rašau. Sekmadienis juk galėtų būti tokia diena kai abu tėvai galėtų būti kartu su vaikais. Tačiau Lietuvoje to nėra. Jie vienas iš tėvų dirba prekybos centre arba maisto produktų tinkle - retas sekmadienis išpuola kada visa šeima gali būti kartu. Aš žinau kaip yra.

Kokia visgi sušikta ir veidmaniška yra Lietuvos valstybė! Katalikiškas kraštas, kuriame žmonės sekmadieniais dirba. Aimanuojma kad tėvai per mažai bendrauja su vaikais, tačiau kada bendrauti jei išpuola darbo diena, o laisvadienyje eilinėje savaitės dienoje su vaikais nėra kada bendrauti, nes jie tada būna darželyje arba mokykloje. Va todėl ir nekenčiu Lietuvos, nekenčiu jūsų Lietuvos politikai.

Šitas didelis įžanginis pasažas, buvo tam kad parodyčiau kad aš nesu nusiteikęs prieš lietuviškus socialdemokratus iš anksto. Lietuvoje gi kai kurie nemėgsta socialdemokratų vien todėl, kad jie buvę komunistai. Aš gi parodžiau, aš neturiu neapykantos komunizmui ar kairiąjai minčiai kaip politinei idėjai.

Taigi pakliuvo į rankas štai toks socialdemokratų laikraštis, tokiu ir pavadinimu - “Socialdemokratas”, 2017 metų birželis, Nr. 4 (85):

Socialdemokratas, 2017 m. birželis, Nr.4 (85)

Socialdemokratas, 2017 m. birželis, Nr.4 (85)

Ir kas po antrašte užrašyta? “Leidžiamas nuo 1919 m. rugsėjo 11 d.”  - taip ir užrašyta.

Socdemai įžūliai skelbia netiesą girdi va šitas laikraštėlis leidžiamas nuo 1919 metų

Socdemai įžūliai skelbia netiesą girdi va šitas laikraštėlis leidžiamas nuo 1919 metų

Ką gi lietuviški socialdemokratai yra beviltiški. Faktas. Apie ką dar galima šnekėti, kaip dar galima iš jų kažko daugiau reikalauti, jei jie net elementaraus dalyko - nemeluoti pirmame puslapyje negali. Šitas partinis laikraštis na niekaip negali būti tas pats laikraštis leidžimas nuo 1919 metų. Tai tiesiog neįmanoma, laikraščio pavadinimu “Socialdemokratas” veikla buvo nutraukta, tiksliau uždaryta dar Smetonos laikais. Viskas, veikla nutrūko, aš nerašau ar tai geria ra blogai, teisiog negalima įlipti į tą pačią upę du kartus. Šiuo atveju socialdemkratai elgaisi kaip provincijos aludariai-melagiai, kurie skelbiasi labai seni. Juk kas būtų jei atsirastų koks vertelga raba politinis demagogas ir pardėtų leisti laikraštį pavadinimu “Aušra”, arba dar tiksliau “Auszra” ir sakytų: ei mes tas pats laikraštis įkrtas dar Jono Basanavičiaus, mes spausdinamęs nuo 1883 metų na ir numeraciją vestų nup pat primojo numerio ik dabarties? Juk gi būtų šlykštūs, įžūlūs ir tiesiog patologiniai melagiai! Tokie ir yra socialdemokratai. Smulkmena - sakysite? Nesupranta ką daro? Tada dar blogiau: jie yra bukapročiai ir mulkiai. Dar labiau beviltiški, nes viskas ir prasideda nuo smulkmenų. Nes jei sakoma netiesa net smulkmenuose, tai kaip gali būti sakoma tiesa dideliuose darbuose?

Žiūrėdamas kas toliau šitame laikraštpalaikyje teigiama sunku patikėti ką matai, net dviejuose straipsniuose pasisakoma prieš PVM lengvatos panaikinimą centralizuotam šildymui. Ir kaip dar sakoma! Viename straipsnyje dėl PVM lengvatos panaikinmui kaltinamas… (būgnų mūšimas)… Remigijus Šimašius! Neįtikėtina. Na argumenatcijos logika straipsnyje tokia: Remigijus Šimašius buvo Laisvosios rinkos instituo prezidentas, šis institutas pasisako ir pasisakė prieš PVM lengvatas, tad kaltas Remigijus Šimašius… Neįtikėtina “logika”. Nežinau gal čia kažkokios ligos požymiai pas socdemus, bet nei šią seimo kadenciją, nei praeitą liberalai neturi daugumos seime, ir PVM lengvatos centralizuotam šildymui panaikinimas priimtas esant socialdemokratams valdžioje tiek 2012-2016 metų seime, tiek esant valdžioje dabartiniame seime. Prie ko čia Remigijus Šimašius?

prieš PVM lengvatą šildymui - 1

prieš PVM lengvatą šildymui - 1

prieš PVM lengvatą šildymui - 2

prieš PVM lengvatą šildymui - 2

Tačiau net ne čia slypi lietuviškų socialdemokratų kvailumas. Jie išties yra bukapročiai. Juk kur sunkausiai gyvena Lietuvoje? Ogi kaime. Kaip šildosi žmonės kaime? Pagrinde malkomis ir kitu kietu kuru. Centralizuoto šildymo kaime nėra. Tad kodėl taikomas lengvatinis 9 % PVM tarifas centralizuotam šildymui kuris yra miestuose ir kur gyvenama geriau, tačiau malkoms netaikomas lengvatinis PVM tarifas ir malkomis šildosi namus kaimo žmonės kurie kaip taisyklė gyvena blogiau? Kur čia socialinių skirtumų mažinimas? Kodėl lietuviški socialdemokratai netaiko elementaraus socialinio teisingumo ir rūpinais tik miestų gyventojais kalbėdami tik apie lengvatinį PVM tarifą centralizuotams šildymui kuris yra tik miestuose? Ką kaimo žmonės nėra žmonės? Rūpūs miltai, socialdemokratai, kur jūsų socialinis jautrumas? Šiuo atveju nesenas “Tvarkos ir teisingumo” Kęstučio Bartkevičiaus nario pasiūlymas taikyti malkoms, medžio ir šiaudų granulėms lengvatinį 9 procentų tarifą yra tikrų tikriausia socialdemoktrija. Va tokia ta Lietuva, partijų pavadinimai neatspindi jų esmės. Nieko naujo.

Jei grįžtant prie šildymo, tai normalioje valstybėje turėtų būti taip: arba lengvatinio PVM tarifo nėra niekam, arba lengvatinis PVM tarifas taikomas visoms kuro rūšims naudojamoms patalpų šidymui. Taip kaip yra dabar Lietuvoje su lengvata tik centralizuotmam šildymui yra pasityčiojimas iš vargingiau gyvenančių kaimo gyventojų. Mano asmenine nuomone ir kadangi šildymo sezonas Lietuvoje trunka pusę metų, taigi šiluma yra gyvybiškai būtina, tai rinkčiaus antrąjį variantą.

Na ir kaip socialdemokratai be savojo stabo Brazausko!

Na ir kaip socialdemokratai be savojo stabo Brazausko!

Na ir desertui - kaip gi lietuviški socialdemokratai (buvę eldėdepistai, kita grupė andriukaitininkai-sakalininkai yra negausi) apsieis be savo šventojo Algirdo Brazausko garbinimo. Neapsieina! Tpfu! Apie Brazausko kultą (ir beje kitus partijų partinius šventuosius patriarchus) reikėtų daug rašyti, daug analizuoti. Reikia daug pasiruošimo, bet kažkas apibendrinto vidutinio statistinio lietuvio smegenyse tikrai yra blogai - iki šiol dabartinis lietuvis be vado negali gyventi. Nuo šventojo stabo Vytauto Didžiojo iki šventojo Landsbergio, nuo šventojo Brazausko iki šventojo tautos vado Smetonos - visa tai to paties reiškinio pasireiškimas.  Daug nedaugiažodžiausiu laikau Brazausko valdymą 1993-98 metais ir itin žalingu. Ne mano žodžiau, bet su tokiu įvertinimu visiškai sutinku:

Brazauskas geriausias politikas… „Lietuvos dujos”, Vakarų skirstomieji tinklai, „Draugystė”, pilietybės… medžiotojų būreliai, nomenklatūra…

Tai buvo didžiausia Lietuvos nelaimė per visą nepriklausomybės istoriją, dėl kurios mes daugelyje sričių beviltiškai atsilikome, dėl kurios pas mus klesti korupcija ir šešėlis…

šaltinis

Rodyk draugams

Benamių tarybiniais metais nebuvo!

Šiandien, birželio 10 dieną, ryte per valstybinį-propagandistinį LRT kanalą (šiaip jį retai žiūriu, nes vengiu), kalbėjo Dalia Kutraitė. Tiksliau ją klausinėjo laidos vedėjas, na ir Dalia Kutraitė pristatinėjo savo naują knygą “Nokstančių bananų kvapas”. Dėl to ir neperjungiau, galvojau kokio nors bobiško-šiziško romano pristatymas, bet pasirodo čia istorinės temos romanas, tad pradėjau žiūrėti, kurio esmė, cituoju iš atminties pačios Dalios Kutraitės žodžius juos jau apibendrindamas:

na labiausiai pasikeitė buitis ir tai puikus įodymas, kad dabar gyventi yra geriau!

T.y. autorė nusprendė įrodyti, kad dabar žmonėms yra geriau gyventi naudodama buities argumentus, na va buitis pasikeitė (tas jau tikrai taip), tad dabar gyventi yra geriau. Ir pats knygos pavadinimas “Nokstančių bananų kvapas” yra sąlygotas idėjos, kad tarybinias metais buvo blogai (anot Kutraitės), nes bananai buvo deficitas žmonės pirkdavo žalius ir laukdavo kol sunoks, na ir namuose pasklisdavo bananų kvapas. Neneigsiu kažkams šiais laikais yra geriau gyventi. Bet kiek pamenu statistiką, gyvenimu dabartinėje Lietuvoje yra patenkinti vos keli procentai Lietuvos gyventojų.Turbūt gera gyventi bus Daliai Kutraitei, nes kai pirksite jos knygą procentėliai nuo pirkinio, ko gero, nubyrės ir jai. Gal ir nenubyrės, nežinau kokia yra sutartis su leidykla, galbūt jau gavo honorarą, tokiu atveju gera gyventi Daliai Kutraitei jau yra dabar.

Būčiau gal ir nerašęs šio įrašo, bet šiandien sutikau parke du benamius. Sustojau ir jų paklausinėjau. Aš pakalbinu benamius. Benamio vardas Marius, kitos - Vita. Mariui 40 metų, 14 paskutinių metų yra benamis. Moters neklausinėjau, gi nemandagu klausinėti metrų koks jų amžius. Paklausinėjau kaip jie tapo benamiais. Taip, abu buvo išgėrę. Nenuostabu, 14 metų būnant benamiu iš nevilties ne tai kad gerti, kartis norisi…

Tad tenka konstatuoti: tarybiniais metais gyventi buvo geriau. Benamių Tarybų Sąjungoje (būtent toks pavadinimas!), bent Lietuvos TSR tikrai nebuvo. Tai neįmanomas atvejis. Dalios Kutraitės argumentai, girdi, dabar bananus galima nusipirkti bet kada yra juokingas. Taip, tarybinias metais, kiek pamenu  bananai pardavime būdavo tik pavasariais, arba tik rudeniais. Jų būdavo, negalima sakyti kad bananų visai nebuvo. Visi kas teigiai atvirkščiai - meluoja arba sako nežinodami ką patys sako. Kodėl pasirodydavo tik tam tikru sezonu, aš nežinau. Greičiausiai buvo taip: Tarybų Sąjunga mainais už pristatytas prekes gaudavo iš kokios Afrikos ar Amerikos šalies bananų kurių derlius būdavo nuimamas, kai pas mus jau kitas metų laikas. Nors galbūt ir klystu, kiek pamenu būdavo “Chiquita” firmos bananai. Taip, taip tos garsios “Chiquita” firmos bananai, tą atsimenu, o ant mandarinų ir apelsinų būdavo užklijuotas mažas rombinis lipdukas su užrašu “Maroc” t.y. iš Maroko. “Chiquita” ar Marokas, na tikrai ne iš socialistinės šalies. Ką noriu pasakyti? Ogi tai kad dabar bananų galite nusipirkti bet kada, kada dabar pasikeitė buitis ir iš to daryti toki siekainčiais išvadas gali daryti tik primityvus iki kvailumo, empatijos neturintis ir materialistinės pasaulėžiūros žmogus. Tiesiog neįtikėtino primityvumo žmogus! Ką gi, Dalia Kutraitė yra tokia. Prie ko čia empatija paklausite? O prie to, kad jokia sofistika ir demagogija nepaneigs, kad benamiams dabar yra blogiau nei tarybinias metais. Įsikibti bananus kaip argumentą yra tiesiog idiotiška.

Lietuviškas absurdas: triukšmas dėl dramblio kuris tik laikinai, tik cirko turų

Kokia prasmė iš bananų, jei net stogo virš galvos neturi?

Rodyk draugams

Padugnės karūnavimo diena

Tpfu, šiandien viena absurdiškiausių dienų. Absoliučiai iš piršto laužta, dirbtinai sukurta šventė, neturinti jokio istorinio pagrindo, nes nėra jokio pagrindo teigti kad kažkada, konkrečiai 1253 liepos 6 dieną įvyko taip vadinamo Mindaugo karūnavimas. Nėra, tai gera žinoma. Istoriko Edvardo Gudavičiaus už tai nemėgstu (nors buvau linkęs gerbti, patikdavo jo pokalbiai su Bumblausku), nes pasielgė kaip konjuktūrinis istorikas - vat reikia datos, tai senukas, bac ir rėžė: tebūnie liepos 6 diena, a gaila! Ok tiksliau buvo taip: liepos 6 dieną Gudavičius pasirinko dar 1989 metais, bet kai valdžia nusprendė paversti šią datą dar ir šventė kaip sąžiningas istorikas turėjo pasakyti, kad nėra jokio šaltinio kuris teigtų, kad va būtent liepos 6 dieną įvyko tas karūnavimas. Kaip sąžiningas istorikas negaliu pritarti, kad mano spėjimų (taip, taip spėjimų) pagrindu jūs norite šią dieną paversti valstybine švente ir dar su tokiu užmoju, todėl reikalauju mano tyrimais nesiremti ir rasti kur kas vertingesnę datą Lietuvos istorijoje, kuri būtų garbingesnė ir labiau vienytų, nes dabar gaunasi taip, kad švenčiate dalies teritorijos netekimą, tuo labiau kad karalystės epizodas Lietuvos istorijoje truko tik akimirką visame istorijos bėgyje ir Lietuva daugiau karalyste niekada nebebuvo. Lietuva kurioje mes gyvename neturi nieko bendro su Mindaugo Lietuva. To Gudavičius nepadarė. Gerai, tol kol Mindaugo karūnavimo diena buvo tik minimų dienų sąraše, dar gal buvo galima pateisinti Gudavičiaus fantaziją - tačiau tai vis tiek nepaneigia šitos datos dirbtinumo, bet nuo 2003 metų ši diena švenčiama ir tas šventimas yra akivaizdžiai neadekvatus. Normaliam istorikui būtų gėda stebėti į kokią fantasmagorinę nesąmonę pavirto ši diena. Ir niekur neaptikau Edvardo Gudavičiaus apgailestavimų, nusistebėjimų ką valžiažmogiai padarė, tyli senukas. Gal gėda?

Tad niekados nešvenčiau ir nešvęsiu. Tuo labiau niekados negiedojau himno šitą dieną ir negiedosiu (jei nepamiršiu šio pasižadėjimo). Nes absurdas, nes ką švesti? Karūnavimą? Bet palaukite už karaliaus karūną Mindaugas atsisakė Žemaitijos. Taip? Taip. Ar ne padugnė? Tikrai taip. Aš gi gyvenu Šiauliuose. Mano protėviai iš šitų apylinkių. Tai istorinė Žemaitija, ta žemė kurios karūnavimo metu atsisakė Mindaugas. Taigi aš negaliu švęsti tai kas šios teritorijos na niekaip nesieja su tuo karūnavimu. Tai visiškas teritorinis ir istorinis absurdas. Kaip aš galiu minėti dieną kurią mano protėvius Mindaugas praktiškai atidavė vergijon?

Galų gale kas buvo tas Mindaugas kaip žmogus? Svetimų žmonų grobikas, kuris gavo galą kaip ir nusipelnė. Tai ką tokiu mes turime garbinti? Nenoriu.

Visiškas absurdas dainuoti Tautinę giesmę - Lietuvos Respublikos himną sukurtą Vinco Kudirkos ir minėti monarcho vainikavimą. Tai šizofrenija. Nei viena normali valstybė buvusi monarchija, o dabar esanti respublika tokios nacionalistinės-patriotinės-monarchinės-respublikinės košės šventimo neorganizuoja.

Visiškas ir totalus absurdas įvyko tą Mindaugo karūnavimo dieną pavertus dar ir Valstybės diena. Taip, taip gi oficialiai ši diena vadinasi Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Atsiprašau, bet tai melas ir istorijos falsifikavimas taip vadinti. Lietuvos valsybė egzistavo dar iki tos dienos kai buvo karūnuotas karalius. Melas visa tai seiti su valstybingumu. Išvada: Lietuvos respublika meluoja (gi valstybinė šventė) ir prie melo pratina savo gyventojus. Pats dienos pavadinimas trenktai keistas, tai jeigu švenčiame karūnavimo dieną tai savaime suprantama, kad tai Lietuvos karaliaus karūnavimas. Kam dar tas paaiškinamasis tekstas pačiame pavadinime “Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo”? Eilinis lietuviškas persistengimas.

jūs nežinote ką darote

jūs nežinote ką švenčiate

Žemaitijos ir kitų teritorijų gyventojai kurias kryžiuočiams atidavė Mindaugas kaip karūnavimo kainą, jūs švęsdami šitą dieną negerbiate savo protėvių.

Sakysite, tai ką čia autoriau mini yra teoriniai samprotavimai, girdi, jei nebūtų buvę Mindaugo karūnavimo tai ir nebūtų dabartinės Lietuvos, todėl visiškai normalu, kad švenčiame ir giedame Tautinę giesmę, nes toks Lietuvos himnas ir kitokių nėra. Atsakysiu, kad tai melas, kaip minėjau karalystes epizodas truko trumpai, visą kitą laiką Lietuva buvo didžioji kunigaikštystė, bet ne karalystė. Mindaugo karalystės epizodas pasimiršo ir senai. Dabartinė Lietuva atsirado tautų apsisprendimo principu išsiplėtojusiu pirmojo pasaulinio karo metu.

Rodyk draugams

Gubernija meluoja

Gubernija ir toliau meluoja. Tipo nuo 1665 metų dirba. Ajajai. Rašiau, tai įžūlus melas. Dabar tuo melu savo automobilius pradėjo dabinti.

tol kol skelbsis, kad bravoras įkurtas 1665 metais  - tol meluos

tol kol skelbsis, kad bravoras įkurtas 1665 metais - tol meluos

Rodyk draugams

Vytautui Landsbergiu laisvės premiją? O gal geriau špygą taukuotą? Tai ir gavo, ir pelnytai

Čia paskutinių dienų eilinis lietuviškų žurnaliūgų išpūstas muilo burbulas: Vytautas Landsbergis negavo „Laisvės“ premijos – ajajai, kaip blogai, tiesiog svieto pabaiga. Interneto portalai: delfiai, trydalytai, penkiolikaminutininkai triedžia į kelnes. “Seimo daugumos kerštas V. Landsbergiui”, “V.Landsbergiui įkirtęs seimas”, “Seimas kirto: dvispalvio netituluosime trispalviu” - tokios ir panašios antraštės vyravo.

Ir kad būtų kuo skandalingiau!

Ir kad būtų kuo skandalingiau!

Nenuostabu, kad isterinis žurnaliūgų stilius persimetė ir į komentatorių sąmonę. Baisu. Megztaberetininkai trydalioja. Garbingi žmonės isterikuoja. Apžvalgininkai perdeda ir išvedžioja. Net nežinau kaip pavadinti: ar čia naivuoliai, ar fanatikai, ar neišmanėliai solidarizuojasi. Ir dar drįsta savo akcija vadinti prieš klastojimą.

Va todėl Lietuva mane erzina, užknisa ir net siutina. Šioje šalyje daugelis ir daugelis dalykų paverčiami isterija ir tragedija, nors to neverti, o ten kur vyksta tikros tragedijos, net žiniasklaidos, tiksliau purvasklaidos (dėkoju šį terminą sugalvojusiam autoriui) nepaminamos ir neanalizuojamos.

Net toks protingas politologas kaip Kęstutis Girnius ir tas nusišnekėjo. Suabejojau net jo kompetenciją, o tai labai blogai, nes yra ko gero vienintelis blaivaus proto politologas Lietuvoje. Nusišnekėjimą įrodysiu. Jo žodžiai:

Manau, kad tai yra gėdingas sprendimas, smulkmeniškas, sakyčiau, net ir savotiškas nesusipratimas. Ką besakytum apie V.Landsbergį, apie vėlesnę jo karjerą, jis buvo tas žmogus, kuris suvaidino patį esminį vaidmenį privedant Lietuvą prie nepriklausomybės: jis vadovavo Sąjūdžiui sunkiausiomis dienomis, atlaikė tą Rusijos spaudimą. Tie, kurie nutarė neteikti, dėl įvairių man nesuprantamų priežasčių lyg bando suklastoti Lietuvos istoriją, lyg V.Landsbergis nieko bendro neturėjo su Lietuvos laisvės atgavimu.

Šaltinis: K. Girnius apie Seimo antausį V. Landsbergiui: gėdingas sprendimas

Gėdingas jūsų nusišnekėjimas tamsta, Kęstuti Girniau. Rusija tuomet neegzistavo, buvo Tarybų Sąjunga. Antra, dėl Lietuvos laisvės atgavimo ir Laisvės premijos – tai tai nėra tapatūs dalykai, kaip ir būdinga Lietuvai, turi bendro tik pavadinimuose, tai paaiškės, tai įrodysiu ir akivaizdu, kad Kęstutis Girnius neskaitė įstatymo kuriuo pagrindu ir apdovanojami ta Laisvės premija. Tiesiog kaip ir daugelis mechaniškai susiejo: aha, jei yra žodis Laisvės, tai ir reikia skirti premiją už Laisvę, tam kas iš pirmo žvilgsnio yra kaip ir nusipelnęs.

Nemėgstu Vytauto Landsbergio. Jeigu manote, kad vien dėl šio prisipažinimo negaliu būti objektyvus, tai toliau galite ir neskaityti. Net ne tai kad nemėgstu, manau šis žmogus net turėjo būti nubaustas, pavyzdžiui, už iš Norvegijos gautų pinigų pasisavinimą kurie buvo skirti apskritai lietuvių tautai, o ne Vytautui Landsbergiui asmeniškai. Nemėgimas, dar nereiškia, kad esu patologinis Vytauto Landsbergio nekentėjas. Tiesą rašant kaip ir nesu sutikęs patologinio nekentėjo, o štai patologiniai Vytauto Landsbergio garbintojai tikrai egzistuoja. Jų tikrai yra Lietuvoje, jų vis dar yra Lietuvoje. Manyčiau tai visokios Kauno davatkos ir megztaberetininkai kurie turbūt iš ligos patalo atsikėlę per pernai vykusius rinkimus į Europarlamentą nuėjo balsuoti už Anūką. Ne, nu rimtai kaip normalus žmogus galėjo balsuoti už Anūką t. y. už tėvynsąjungiečių-krikdemų sąrašą vedantį Gabrielių Landsbergį, jei tas Gabrielius Landsbergis iki to laiko niekuo politikoje buvo nepasižymėjęs? Vienintelis logiškas atsakymas: galėjo balsuoti tik fanatiškas Vytauto Landsbergio garbintojas, kuris šventai tiki, kad anūkas paveldėjimo ir auklėjimo būdu sugebėjo perimti iš senelio visas gerąsias (patologinio garbintojo nuomone) savybes. Na koks dar gali būti paaiškinimas? Tėvynsąjungiečių-krikdemų partijos (sąmoningai nevadinu jų konservatoriais) sprendimas paskirti ir išsirinkti lyderį vien dėl senelio pavardės ir vien dėl senelio įdirbio rinkimų strategijos ir taktikos atžvilgiu na tikrai negalima pavadinti kvailu. Bent trumpalaikėje perspektyvoje, rinkimų į Europarlamentą kampanijos atžvilgiu – net genialus. Tačiau tik trumpalaikėje, ilgalaikėje perspektyvoje – tai partijos savižudybė, kai partijos vairas atiduodamas apskritai net gyvenimiškosios partijos neturinčiam jaunuoliui, kai partijos postas paverčiamas paveldimu – tai partijos savižudybė. Kas balsuos už tokią partiją? Kol dar yra fanatiškų davatkų, anūko iškėlimas į partijos lyderius dar veikia, bet fanatiški ir patologiniai garbintojai išmiršta. Dauguma žmonių nėra fanatiški, jaunimas ne tik nestos į partiją kur postas yra paveldimas, bet net nebalsuos per rinkimus.

Vytautas Landsbergis dažnai apibūdinimas, kaip įžvalgus, protingas politikas. Nieko panašaus. Būdamas įžvalgiu ir protingu jis savo anūkui būtų uždraudęs eiti vadovauti tėvynsąjungiečių-krikdemų partijai – dėl tų priežasčių kurias išvardijau. Partijos garbės pirmininko žodis šioje partijoje turi svorio, būtų buvęs Vytautas Landsbergis įžvalgus ir protingas, būtų net uždraudęs siūlyti kandidatu į partijos lyderius savo anūką. To jis nepadarė. Dažnai Vytautas Landsbergis yra apibūdinamas kaip garbėtroška – sunku ką nors pasakyti. Asmeniškai nepažįstu. Garbės ir pripažinimo troškimas, tai tokia savybė kuri iš žmogaus veiksmų yra sunkiai atpažįstama. Kvailą ar išmintingą poelgį lengva atpažinti, o štai jei tie poelgiai buvo daromi siekiant garbės, kaip atpažinti? Stebėti emocijas? Analizuoti pačius žmogaus pasisakymus? Ko gero taip, tačiau reikia būti šalia. Garbės ir pripažinimo troškimas išryškėja tik per ilgą žiūrint iš šalies į stebimo žmogaus veiklą. Kai 2013 metų pavasarį į tėvynsąjungiečių-krikdemų partijos lyderio postą buvo likusios dvi kandidatūros: Andriaus Kubiliaus ir Vytauto Landsbergio, tai aš dar prisimenu kokios aistros net pačioje partijoje užvirė. Nepamenantiems priminsiu: net patys iš aukščiausios vadovybės priešinosi Vytauto Landsbergio kandidatūrai. Koks man įspūdis iš šių epopėjų: nepavyko Vytautui Landsbergiui tapti partijos pirmininku, tai bent anūką įpiršo. Jei tai ne garbės ir pripažinimo troškimas, tai kas tada? Taip, tai požiūris iš šalies, bet išmintingas, įžvalgus ir protingas politikas tai suprastų, jis suprastų kad iš šio partijos lyderio epopėjos gali taip būti suvoktas. Todėl Vytautas Landsbergis ir nėra nei išmintingas, nei įžvalgus.

Kodėl aš čia taip nukrypau šiek tiek į šalį? Tik tam, kad manęs nepalieka įspūdis, kad Laisvės premijos skyrimas – dar vienas eilinis noras Vytautui Landsbergiui (jo paties ar jo garbintojų – nesvarbu) įamžinti, suteikti garbę ir pripažinimą. Žiūrėkit, kaip tėvynsąjungiečiai-krikdemai puola Algirdą Butkevičių, kad jo žentas (pačiam Butkevičiui panašu, kad ir nežinant) turėjo įmonės akcijų kuri laimi viešinimo konkursus. Gi su Laisvės premija interesų konfliktas yra net nepaslėptas, o akivaizdus. Komisijos pirmininkė kuri nusprendė siūlyti Laisvės premiją yra Irena Degutienė – Vytauto Landsbergio bendrapartietė. Aš turiu teisę taip manyti, aš turiu teisę susidaryti tokį įspūdį, aš turiu teisę daryti loginę išvadą, kad čia akivaizdus interesų konfliktas. Ir esu tikras, kad aš ne vienintelis toks Lietuvoje. Tai kad tėvynsąjungiečių-krikdemų vadovybė šito nesupranta, tai kad partijos garbės pirmininkas šito nesupranta yra puiki iliustracija, kad šios partijos vadovybėje išmintingų, įžvalgių ir protingų nėra. O kad Vytautas Landsbergis nesupranta akivaizdu, jo žodžiai:

Man gėda seimo

Šaltinis: Seimas kirto: dvispalvio netituluosime trispalviu

Tai yra jam skaudu, kad va štai jo neįvertina. Aš čia pats geriau žinau ko aš vertas, nei tie šimtas keturiadešimt vienas? Panašu, kad štai toks šio žmogaus mąstymas.

Dabar grįšiu prie Laisvės premijos premijos. Skandalingos interneto portalų antraštės užgožė tiesą. Pavyzdžiui, skaitykite BNS pranešimą publikuotą delfyje (išties nežinau kieno šito teksto autorius, gal delfi.lt pridėjo nuo savęs):

Seimas antradienį atsisakė pirmajam faktiniam šalies vadovui atkūrus nepriklausomybę Vytautui Landsbergiui skirti Laisvės premiją.

Pradėkime nuo to, kad Vytautas Landsbergis nebuvo faktiniu šalies vadovu. Šalies vadovo postas tada išvis neegzistavo. Aukščiausios Tarybos (va taip ir nekitaip, teiginiai, kad egzistavo kažkokia Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas yra akivaizdus melas) pirmininkas buvo viso labo tos pačios Aukščiausios Tarybos išrinktas vadovas, ne jis lėmė nepriklausomybės paskelbimą, o pats Sąjūdis, nes tokia buvo Sąjūdžio programa ir su tokia progarma Sąjūdis laimėjo rinkimuose. Kitaip tariant Sąjūdis pažadėjo, Sąjūdis ištesėjo - normali politinė praktika (tuomet tokia dar egzistavo).

Be jokios abejonės Aukščiausios Tarybos pirmininku 1990-92 metais buvo Vytautas Landsbergis. Aš dar prisimenu kaip tuomet postas pirmininkas į anglų kalbą buvo verčiamas kaip president. Tai buvo neteisingas vertimas, turėjo būti chairman. Šitoks klaidingas vertimas, neabejoju, padėjo pagrindus Vytauto Landsbergio garbintojams atbuline data paversti Vytautą Landsbergį prezidentu. Jei ne prezidentu tai bent faktiniu šalies vadovu. O tai taipogi nesąmonė. Apskritai bandymai paversti Aukščiausios Tarybos pirmininką, eventualiai faktiniu šalies vadovu yra absurdas, teisinis absurdas ir istorijos falsifikavimas. Tai noras projektuoti dabartinę situaciją, kai egzistuoja šalies vadovo t. y. prezidento postas, į praeitį, kai tokio posto dar nebuvo. Bet kokiu atveju, tai istorijos falsifikavimas. 1990-92 metais konstitucijos nebuvo, veikė Laikinasis pagrindinis įstatymas, kuriame šalies vadovo posto nebuvo net numatyta. Skaitykite patys:

78 straipsnis. Aukščiausiasis Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios organas yra Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.

Taip, Aukščiausios Tarybos pirmininkas buvo žinomesnis asmuo nei eilinis deputatas. Taip, esant tam tikram valdžios neapibrėžtumui Aukščiausios Tarybos pirmininkas turėjo tam tikrų didesnių galių nei normalioje, brandžioje valstybėje. Pavyzdžiui, koks garbintojas gali pabandyti užsikabinti už 86 straipsnio:

86 straipsnis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respubliką tarptautiniuose santykiuose.

Tačiau tai viso labo atstovavimo įgaliojimas. Reali valdžia tuomet buvo pati Aukščiausioji Taryba. Tačiau ar Laivės premija yra skiriama už tai, kad žmogus buvo Aukščiausios Tarybos pirmininku? Atsakymas: ne. Gal Laisvės premija yra skiriama už tai, kad žmogus buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vadovu 1989-90 metais? Sąjūdžio vadovu iki 1990 metų kovo 11 dienos? Tokiu atveju Vytauto Landsbergio kandidatūra išties yra diskutuotina, neabejoju dėl šios veiklos amerikonas Kęstutis Girnius ir turi omeny V. Landsbergio nuopelnus. Aš prisimenu šį laikotarpį. Tiesą sakant kiekvienas buvo pasirinkęs kas arčiau dūšios iš sąjūdiečių. Man patikdavo Egidijus Bičkauskas (tuomet, na, nežinojau, kad jis turi problemų su alkoholiu) ir Romualdas Ozolas (tuomet dar nebuvo tapęs nukvakusiu nacionalistu). Vytautas Landsbergis neimponuodavo, bet tai tik mano nuomonė. Taip, pasikartosiu už veiklą 1989-90 metais Vytauto Landsbergio kandidatūra yra svarstytina. Kad ir kaip bebūtų su tais nuopelnais, Laisvės premija yra skiriama ne už veikloje Sąjūdyje. Skaitome Lietuvos Respublikos Laisvės premijos įstatymą. O ten juodu ant balto surašytos visos intencijos kodėl, kokiais sumetimais yra apskritai kam sugalvota ši premija:

paminėdamas 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių dvidešimtąsias metines;
suprasdamas 1991-ųjų sausio 13-osios svarbą lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei, taip pat visai Rytų ir Vidurio Europos regiono tolesnei politinei raidai;
pabrėždamas poreikį toliau skatinti demokratijos plėtrą, žmogaus teisių įtvirtinimą, teisinės valstybės kūrimą ir lygiateisį bendradarbiavimą Rytų ir Vidurio Europoje, priima šį Lietuvos Respublikos laisvės premijos įstatymą

Taigi, kad tai būtų vienaip ar kitaip susiję su 1991 metų sausio 13-ąja. Taip ir nekitaip. Ne už Sąjūdžio veiklos nuopelnus skiriama premija, ne už darbą Aukščiausios Tarybos pirmininku yra skiriama premija, o už nuopelnus Lietuvai, Lietuvos gelbėjimui 1991 metų sausio įvykių fone. Štai todėl drąsiai teigiu, kad Kęstutis Girnius šio įstatymo ir neskaitė. Įstatymo sumanytoju nuomone ši diena itin svarbi Rytų ir Vidurio Europai… Ir dar jų, įstatymo sumanytojų nuomone, tokia premiją laiduoja teisinės valstybės tolimesnį kūrimąsi… Kaip matome nieko panašaus, tokia premija tik skatina istorinį ir net teisinį nihilizmą.

Tiesa, įstatymo tekste 2 straipsnio 3 punkte, praplėčiama kam gali būti skiriama premija, jau gerokai praplėčiant kandidatų arealą:

3. Premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų pasiekimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Visgi laikysiuos savo. Įstatymo preambulė liudija, kad yra nurodyta konkreti data, kam ir kodėl sugalvota ši premija, kokia visa šios premijos atsiradimo konjuktūra. Galų gale premijos laureatas liudija, kad tai buvo žmonės kurie pasisakė už Lietuvą 1991 metų sausio įvykių fone, pvz., Adam Michnik.

Na gerai, sakysite. Tai vistiek negi Vytautas Landsbergis nėra vertas už nuopelnus susijusius su 1991 metų sausio 13 dieną? O čia žmonės situacija nėra tokia paprasta. Yra ne vienas liudijimas, ne vienas teiginys, ne vienas teiginys kuriame atviru rašytiniu tekstu kaltinamas pats Vytautas Landsbergis dėl tų sausio 13 dienos aukų. Aš nežinau ką ir galvoti. Teiginių autoriai už šiuos teiginius niekada nebuvo nuteisti, todėl darau logišką išvadą, kad taip ir yra. Elementari logika. Juodu ant balto, garbingi žmonės kaltina Vytautą Landsbergį ir Audrių Butkevičių provokacijomis:

Šaltinis: Petkevičius V., Durnių laivas, Vilnius: Politika, 2003, p. 78-79. ISBN 9986-625-42-4

Jei nepatinka šis autorius, tai yra ir kitokių atsiminimų:

Landsbergio cinizmas be ribų. Nors būtų palaukęs (prieš apdovanodamas žuvusius), kol išaiškės aukų skaičius, kol bus ištirta kaip tai atsitiko ir įvyko. Kas buvo tie bailiai, klastūnai, nepasakę, ko žmonės kviečiami. Tada jie būtų mirę laisva valia. Dabar – apgauti.

Šaltinis: Ozolas R., Aušros raudoniai: sugyvenimai, arba 1990-1992 metu dienoraščių puslapiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, p. 171. ISBN 978-9986396437

Yra dar kategoriškesnių liudijimų apie Vytautą Landsbergį. Sakysite Vytautas Petkevičius buvo nuteistas, todėl Vytauto Petkevičiaus teiginiai yra niekiniai? Nieko panašaus. Jis, Vytautas Petkevičius, buvo nuteistas ne už sausio 13 dienos įvykių vertinimą, ne už kaltinimus V. Landsbergiui ir A. Butkevičiui dėl sausio 13, o už mirusio žmogaus, V.Landsbergio tėvo šmeižimą. Išties ši istorija yra verta atskiro nagrinėjimo, jau rašiau, ir manau, kad dar parašysiu, bet kokiu atveju, net jei manote, kad V. Petkevičius buvo nuteistas teisingai, tai niekaip nekeičia kitų faktų pateiktoje jo knygoje. Galų gale, o kaip tada su Romualdo Ozolo teiginiais? Negi ir jis šmeižikas? Žmogus kuris ir turėjo būti Sąjūdžio lyderiu, ką dergia? Neabejotinas eruditas ką jis nusifilosofavo? Nesąmonė. Tad pykit-nepykit Vytauto Landsbergio vaidmuo 1991 metų sausio 13 įvykiuose (tiksliau jų genezėje) nėra iki galo įvertintas ir aiškus. Žmogus su tokiais prieš jį nukreiptas liudijimais, mano supratimu išvis negalėjo būti siūlomas gauti Laisvės premiją.

Neįtikėtina? Šventvagiška? Nesinori pripažinti? Na gerai palikime nuošaly sausio 13 istoriją. Išties yra neaiškumų, tad esant neaiškumams tiek jau to, nedarykime išvadų. Yra ir kitokių liudijimų, kuriuose Vytautas Landsbergis yra atviru tekstu siejamas su teroristiniais išpuoliais, arba mažų mažiausiai svetimo turto naikinimu visuomenei pavojingu būdu. Pavyzdžiui:

laisvės premijos nominantas

Šaltinis: Petkevičius V., Durniškės, Vilnius: Politika, 2006, p. 109. ISBN 9986-478-17-0

Niekas už šiuos teiginius nebuvo nuteistas už šmeižtą. Tiesą sakant kas bent domėjosi tų įvykių konjuktūra viskas daug maž panašiai deliojasi. Kartą net Artūras Paulauskas tv prasitaręs kas čia už ko stovėjo. Gi absurdas teigti premiją žmogui kuriuo vaidmuo ir reputacija yra abejotina. Žmogus, kandidatas turi būti nepriekaištingos reputacijos, toks kuris nekeltų susierzinimo visuomenėje. Akivaizdu, kad Vytautas Landsbergis, premija jam visuomenėje susierzinimą kelia, tai pats tikriauisias liudijimas kad šis žmogus nėra nepriekaištingos reputacijos. Taip negali būti, kad klystų visa tauta, o VytautasLandsbergis papuola į pačių nepopuliariausių politikų sąrašą. Suprantu, tai gali garbintojams nepatikti, bet diskutuokite ne su manimi, o su pateiktų tekstų autoriais. Tiesa jie jau yra mirę. Tačiau ko tylėjote kai jie buvo gyvi?

P.S. Tai ką surašiau, turėjo atlikti lietuviškieji apžvalgininkai, politologai, mąstytojai. Jie būtų sugebėję kur kas sklandžiau surašyti tai ką surašiau, tačiau jų nėra.

Rodyk draugams

Kaip Juozas Kazickas Algirdą Brazauską rėmė

1993 metų prezidento rinkimuose aš nebalsavau, nes dar neturėjau balsavimo teisės, bet tėvai balsavo už Stasį Lozoraitį. Didžiuojuos jų pasirinkimu. Galima rasti ne vieną liudijimą kuriame užfiksuota, kad Algirdas Brazauskas buvo davęs žodį nekandidatuoti ar net pats rėmė Lozoraitį pradžioje. Tą pažadą jis sulaužė ir savo kandidatūrą išstatė. Šlykštus tipas, bet tai bus ne apie jį. Rinkimų kampaniją atsimenu, dar tuomet, man paaugliui įstrigo toks faktas, kad Brazausko rinkiminės kampanijos metu atsirado agitaciniai ženkliukai su Brazausko fotografija ir užrašu „Brazauskas Lietuvai ‘93“. Suprask: Brazauskas duos daug Lietuvai. Jau tuomet aš šitokius ženkliukus supratau kaip „amerikoniškus“, t. y. iš televizijos (beje dar iš tarybinės televizijos, centrinės!) žinodavau, kad Amerikoje kandidatai išleidžia ženkliukus su savo atvaizdu na ir jų remėjai vaikšto gatvėmis, kad žinotų už ką jis balsuos ir už ką reikia balsuoti. Amerikoniška rinkiminės agitacijos kultūra – dalis American way of life. Tuomet pagalvojau - kopijuoja, dabar sakyčiau beždžioniauja. Štai šie ženkliukai su Brazausku:

Brazauskas Lietuvai '93

Brazauskas Lietuvai 93

Per daug dėmesio, kad šie ženkliukai yra amerikoniškos agitacijos tipo nekreipiau. Supratau, bet nesigilinau. Tuomet daugelis dalykų buvo aklai kopijuojami iš vakarų, naiviai tikint (kito paaiškinimo žiūrėdamas iš šiandienos perspektyvos net nežinau), kad saulė teka vakaruose… Pastebėjimas apie ženkliukų amerikoniškumą pasirodo buvo tikslus.  Skaitau Zigmo Vaišvilos pamąstymus (verti dėmesio, būtinai perskaitykite), o ten atviru tekstu rašoma:

Dalyvavo joje ir J. Kazickas. Labiausiai jis mane nustebino, kai sužinojau, kad jis finansavo ir A. Brazausko rinkimų kampaniją – dideli prie rūbų segami metaliniai „blynai“ „BRAZAUSKAS LIETUVAI 93“ atkeliavo iš JAV.

Tuomet gi viskas keičiasi, įvykiai atsiskleidžia naujoje šviesoje! Amerikonas Juozas Kazickas atvėžė iš JAV šiuos ženkliukus. Įsivaizduojat! Nuo komunizmo pabėgusių tėvų sūnus, pats gi Juozas Kazickas yra gimęs Rusijoje, nuo komunizmo 1944 metais jau pats Juozas Kazickas į vakarus pasitraukęs, 1993 metais jau remia buvusį komunistą… Kaip tai suprasti? Kas čia per asmenybės vertybinių pokyčių evoliucija? Supraskite, aš konkrečiai šiuo atveju nesmerkiu Lietuvos TSR komunistų, Brazauskas kol buvo komunistas buvo padorus žmogus: negrubijanas, išskirdavo žmogiškumu, santūrumu, galbūt šeimyninis gyvenimas nepasisekė, bet šeimos neardė, tiesa, tuometės moralės reikalavimai aukščiausiai partinei vadovybei buvo aukšti ir išsiskyręs sekretorius pretenduoti į aukštus postus nebegalėjo, be to daugelis net nežino, kad kompartijos viršūnė net negalėdavo turėti asmeninio sodo sklypo ar buto, nes jie privalėdavo “dirbti liaudžiai”, o su asmeniniu turto kaupimu tai buvo tiesiog nesuderinama pagal to meto ideologiją. Net gražu, išties, tai itin kontrastuoja su vėlyvojo Brazausko pomėgiu turtams. Vienaip ar kitaip tuomet buvo kita valstybė, TSRS, kas buvo žmogus kitoje valstybėje buvo anos valstybės reikalas.  Tad girdi, suprask: komunistas = blogas žmogus, a priori, Brazauskui aš netaikau. Kartoju: kol buvo komunistas, Brazauskas buvo garbingas žmogus. Mane domina tik Juozo Kazicko moraliniai ir vertybiniai poelgiai, nes sutikite, kai amerikonas virsta Brazausko remėju yra ganėtinai keista. Gi Amerikos lietuvių spauda spjaudydavosi nuo komunistų, net iki paranojiškumo visur vaidendavosi komunistai, net Valdą Adamkų ir tą apšaukdavo raudonu.  Beje daugelis ko gero net ir pamiršta, kad tuomet Brazauską rėmė ir dar kitas amerikonas Kazys Bobelis! Šis atvejis išvis dar fantastiškesnis. VLIK t. y. santrumpa iš Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (sėdėjo Amerikoje ir vadavo!..), taigi šios organizacijos vadas, Kauno komendanto sūnus, komendanto kuris šaudė žydus ko gero tikėdamas, kad žydai = komunistai,  remia buvusį komunistą - iš Amerikos lietuvių pozicijos yra fantastika, absurdas ir tragikomiška. Įspūdį geriausiai perteikia Valdo Adamkaus žodžiai:

Perskaitau vieną skelbimą ir netikiu savo akimis: artimiausią šeštadienį Marijampolėje su rinkėjais susitinka kandidatas į Prezidentus Algirdas Brazauskas, o jį lydį Seimo narys Kazys Bobelis.

Tai paliko sprogusios bombos įspūdį. Gerai pažinojau Kazį Bobelį, man ne naujiena buvo jo polinkis daryti staigius politinius posūkius. Vis dėlto nesinorėjo tikėti, kad karščiausias ir kategoriškiausias antikomunistas, kuriam net mes, santariečiai, buvome „raudonieji“, galėtų Prezidento rinkimų kampanijoje remti buvusį Lietuvos komunistų partijos vadovą.

Adamkus V., Likimo vardas – Lietuva, Kaunas: Santara, 1998, p. 193.

Visgi grįšiu prie šitų ženkliukų iš Juozo Kazicko. Prisimenu jie buvo populiarūs. Amerikoniška rinkimų technologija veikė. Mano tėtis buvo sutikęs pažįstamą na ir jis pavadino užeiti, į LDDP štabą, na ir tėtis pasiėmė keletą ženkliukų. Štai iš kur jie pas mane. Prisimenu net piktinaus, kap čia yra: pagal konstituciją gi prezidentas yra nepartinis, o LDDP organizuoja rinkimų kampaniją? Nesijaudinkite jų prisisegęs nevaikščiojo, atvirkščiai, domėjosi kur gauti ženkliuką su Lozoraičiu. Negavo, nes nebuvo, tiesa jau į rinkiminės kampanijos pabaigą atsirado – mačiau per tv, Lozoraičio štabas buvo prisegęs. Išties, žiūriu dabar kokie jie amerikoniški, kitoks užsegimo įtvirtinimo būdas nei tuomet Lietuvoje buvo paplitę. Įdomu kiek kainavo Kazickui?

Amerikoniškas užsegimas

Amerikoniškas užsegimas

Tad keletas išvadų. Dažnas priekaištas lietuviams iš vietinių fanatikų ir Amerikos lietuvių: girdi, lietuviai jūs esate kalti, kad išsirinkote komunistą Brazauską yra niekinis ir veidmainiškas, nes tokie žymūs JAV lietuviai kaip Juozas Kazickas (turtingiausias lietuvis bet kada gyvenęs) ir Kazys Bobelis (didyyysis patrioootas) rėmė tą patį Brazauską.

Pykstu ant Zigmo Vaišvilos. Žinojo 22 metus ir tik dabar prasitarė kas buvo Algirdo Brazausko remėjas! Tpfu… Neabejoju žinojo ir daugiau asmenų. Padarėte kiaulystę Lietuvai, tai slėpdami, vyrai. Ot šmikiai.

Ši Juozo Kazicko parama dabar daug ką paaiškina, paaiškina jo įtaką pavyzdžiui per Mažeikių naftos išbazarinimo (negaliu vadinti tai privatizacija) istoriją. Žmogus, spėju, perprato visą pokiliminį Lietuvos ekonomikos valdymą, įėjo į visą tą užkulisinį lietuvišką pasaulį ir ko gero, neblogai uždirbo, nothing personal, it’s just business, kaip sako amerikonai. Išversiu: nieko asmeniško, čia tik biznis.

P.S. Zigmas Vaišvila retoriškai primena Valdui Adamkui kad reiktų pasiaiškinti tokį veiksmą:

Linkiu stiprybės Prezidentui V. Adamkui pasakyti Lietuvai ne tik tiesą apie jo nuopelnus Lietuvai, karjeros laiptais stumiant Dalią Grybauskaitę, bet ir kodėl likus savaitei iki 1993 m. Respublikos Prezidento rinkimų kandidato St. Lozoraičio štabo vadovas V. Adamkus paliko šį kandidatą ir išskrido į JAV.

Tai jokia paslaptis, Zigmai Vaišvila. Valdas Adamkus privalėjo palikti Lozoraičio rinkimų štabą nes jį, Valdą Adamkų, įskundė JAV valdžiai didysis patriotas Kazys Bobelis:

Maža to, K.Bobelis net apskundė V.Adamkų JAV valstybės departamentui, kad štai JAV pareigūnas (tuomet V.Adamkus dirbo JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios institucijoje Čikagoje) vadovauja politinių rinkimų kampanijai kitoje valstybėje. V.Adamkui, net nesulaukus rinkimų kampanijos pabaigos, teko grįžti į JAV.

Štai kokia yra tikroji Lietuva, va kokia tikra lietuviška realybė. Šlykštu. Tpfu.

Rodyk draugams

Nacionalinis transliuotojas transliuoja Lenkijos užsienio reikalų ministro kliedesius ir taip įsivaizduoja kovojantis su Rusija

Antradienis, sausio 27 diena, LRT televizija, Panorama: http://www.lrt.lt/mediateka/laidos/P/1444/panorama
Žiūrėkite reportažą nuo 4 min 12 s. Galima žiūrėti ir Vakaro žinias - greičiau pasiekti, mažiau žiūrėti įžanginio šlamšto: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/70487/vakaro_zinios
Žiūrėkite nuo 3 min 35 sekundžių.

„Šiandien lygiai 70 metų kai baigiantis Antrajam pasauliniam karui išvaduota Aušvico mirties stovykla. Paminėti sukaties…“

Toliau eina reportažas, visko neperpasakosiu - žiūrėkite patys. Tiktai akreipkite dėmesį į štai tokią frazę pasakytą 4 min 40 s (jei žiūrėjote “Panoramą” tai nuo 5 min 20 s):

„Daugiau negu milijonas žmonių, daugiausia žydų, 100 tūkstančių karo belaisvių žuvo Aušvice nuo 1940-ųjų iki 45-ųjų kai sausio 27-ąją stovyklos vartus atvėrė generolo Kramnikovo armijos 1-ojo Ukrainos fronto kariai.“

Va taip žiūrovai yra indoktrinuojami, va toks melas yra įbrukamas: buvo kažkoks generolas, jis turėjo savo nuosavą armiją, na ir jis šaunuolis išlaisvino. Kliedesys? Be abejo, bet tai pasakiau ne aš, o nacionalinis Lietuvos transliuotojas. Bet kodėl jis taip elgiasi? Kodėl LRT žurnaliūgos taip sukūrė reportažą? Labai paprasta: taip LRT solidarizuojasi su Lenkijos užsienio reikalų ministro Grzegorz’o Schetyna neseniai pasakytais kliedesiais girdi Aušvico kalinius išlaisvino ukrainiečiai, o ne Tarybų Sąjungos kariuomenė. Ministro logika buvo kaip obliaus: vat frontas vadinosi Ukrainos, vadinasi jame buvo ukrainiečiai, vadinais jie ir išlaisvino Aušvico kalinius. Tad suprask Rusija čia ne prie ko, nes gi Rusija = Tarybų Sąjunga, o Tarybų Sąjunga = Rusija, na ir t.t. ir Rusijos vadovų kviesti paminėti Aušvico kalinių išlaisvinimą, suprask neverta (taip ir įvyko). Jei dar neaišku kodėl Lenkijos ministro pasisakymas yra kliedesys, atsakysiu - generolai neturi savo armijų, jie atstovauja savo šaliai, jų valstybės paveda vadovavimą armijai. Konkrečiai generolas Krainiukov (o ne Kramnikov, ar tuo labiau kažkoks aplietuvėjęs Kramnikovas) buvo Tarybų Sąjungos generolas, ir būtent Tarybų Sąjungos kariai išvadavo Aušvico kalinius. Be abejo tarp jų buvo ukrainiečių, bet dar daugiau buvo rusų, buvo gruzinų, armėnų, kazachų ir kitų tautybių žmonių, nenustebčiau jei buvo ir koks lietuvis, bet tai nieko nekeičia, nes frontas buvo pavadintas “Ukrainos” dėl geografinių sumetimų, o ne dėl to kad jame buvo ukrainiečių.

Grzegorz Schetyna nusišnekėjo dar sausio 21 dieną, konkreti frazė:

„pierwszy front ukraiński i Ukraińcy wyzwalali (niemiecki obóz), bo tam żołnierze ukraińscy byli wtedy w ten dzień styczniowy i oni otwierali bramy obozu“

ir nuo tos dienos Lenkijoje, Rusijoje šis įvykis buvo minimas ir minimas. Daug buvo publikuota:
http://wiadomosci.wp.pl/kat,8771,title,Rosyjskie-MSZ-oburzone-slowami-Grzegorza-Schetyny-niech-polski-minister-nie-drwi-z-historii,wid,17196777,wiadomosc.htm
http://lenta.ru/news/2015/01/21/ukrosven/
http://rus.delfi.ee/daily/abroad/polskij-ministr-yakoby-zayavil-chto-osvencim-osvobozhdali-ukraincy?id=70614977

http://www.bbc.co.uk/russian/international/2015/01/150122_lavrov_schetyna_auschwitz_comments
ir t.t.
Padėtį komplikavo pats Schetyna - vietoj to, kad pripažintų nusišnekėjęs jis ir toliau užsispyrusiai nenorėjo to pripažinti ir toliau plėtojo, girdi kalinius išlaisvino ukrainiečiai… Buvo daugybė straipsnių, daugybė pranešimų, daugybė blogerių iš to nusišnekėjimo pagrįstai išsišaipė. Reikia tik paieškoti.

iš interneto komentarų

iš interneto komentarų

Gi šis įvykis lietuviškoje žinisklaidoje buvo silpnai nušviestas, post factum, vietinių žvaigždžių įvykius, nulaužtus nagus muštynėse ištrimituoja iki beprotybės, o šis nusišnekėjimas buvo paminėtas tik probėkšmais, po keletos dienų, pavyzdžiui: http://www.lrytas.lt/-14223737411421010094-v-putinas-%C4%AFsp%C4%97jo-neklastoti-istorijos.htm
http://www.delfi.lt/news/daily/world/v-putinas-ispejo-meginimai-nuslepti-ivykius-nepriimtini.d?id=67017498

Beje Rusijos reakcija buvo brandi, be isterikos ir svarbiausia - teisi, istorinė tiesa šioje istorijoje yra Rusijos pusėje.

Štai toks tas nacionalinis transliuotojas. Juk buvo praėjusios šešios dienos nuo nusišnekėjimo, juk buvo galima įvertinti ir patiems išsiaiškinti istorinius faktus, bet ne - svarbu solidarizuotis (ar pats Schetyna tai žino - labai abejotina), bet juokingiausia, kad transliuodama tokius kliedesius LRT įsivaizduoja kovojanti prieš Rusiją! Nors ne, klystu, jei įvykis buvo menkai nušviestas, tai ko gero LRT žurnaliūgos nieko nesigilino ir greičiausiai elgėsi kaip beždžionės: va lenkai taip sako, suprask: tai kieta pozicija prieš Rusiją, tai ir mes taip pat turime elgtis… Štai prie ko veda vis besitęsianti marazmatinė rusofobija.

P.S. Lietuvos televizijos naujienų tarnybos direktorius yra Audrius Matonis.

Rodyk draugams

IQ

Visą laiką abejodavau ar žurnalas IQ yra kokybiškos žurnalistikos ir žinaisklaidos idealas, kaip kai kam atrodo. Be jokios abejonės žurnalą gelbėja verstiniai straipsniai iš The Economist, bet ei, tai juk verstiniai straipsniai nėra lietuvių žurnalistų darbas. Ir, deja, atmetus The Economist dalį žurnalas darosi nykus. Jau yra. Nykus ta prasme, kad jokio pažinimo, realybės dekonstrukcijos ir paaiškinio žurnale nėra, o turėtų būti ką sufleruoja pats pavadinimas IQ - intelekto koeficientas. Aišku, žurnalas geresnis nei “Valstybė”, bet norėtusi tikresnių žinių, nes kaip ir rimtesnio, plačiajai masei skirto žurnalo rašančio politikos, finansų ir kultūros klausimais Lietuvoje nėra. Ir štai kodėl aš taip manau: su kiekvienu numeriu Egidijaus Aleksandravičiaus tekstai tampa vis labiau abstraktesni, vis labiau išplaukę. Blogai. Visgi šį tekstą paskatino parašyti šių metų gruodžio numeryje išspausdintas Ingridos Jakubavičienės straipsnis: Renesansinio Vilniaus žvaigždė - apie vadinamąją Barborą Radvilaitę.

Liberalai tapo nacionalistais… Taip, deja, Lietuvoje liberalai dažnai yra tik apsimestiniai, liberalai iki tam tikro laipsnio. Susidūrę su nacionalizmu lietuviškieji liberalai tampa nacionalistais! Apie ką aš čia? Prie ko čia nacionalizmas? Ogi štai dėl ko: juk intelektualus žurnalas turėtų kartą galų gale paaiškinti, kad tokia Barbora Radvilaitė niekada neegzistavo, toks žmogus su tokiu vardu ir pavarde niekada negyveno. Taip, taip! Tokio žmogaus nebuvo ir, pavyzdžiui, E. Aleksandravičius būdamas istoriku tą puikiausi žino. Pavardė Radvilaitė - tai dirbtinis įvardijimas, tai tas pats kas pavadinti JAV prezidento Barack Obama dukras Obamaitėmis ir po to rimtu veidu aiškinti, kad Obamaitė yra tikroji pavardė, ir tuo besiremant antrąkart teigti, kad Obamaitė yra lietuvė, nes gi - Obamaitė!.. Taip, taip įvardijimas Radvilaitė yra kliedesys, absurdas ir tautinė nesąmonė. Moterų pavardė su priesaga -aitė teatsirado tik 17 amžiuje, o vadinamoji Barbora gyveno 16 amžiuje 1. Intelektualus žurnalas iš principo, pagal apibrėžimą negali kartoti mitų, tebūnie ir lietuviškų. O IQ tai daro, nors straipsnis rašo apie požiūrio kitimą, ir bent vienu sakiniu reiktų paminėti, paaiškinti apie dirbtinį įvardijimą “Radvilaitė”, ką tuomet reikšė “lietuvė”, bet apie tai nėra nei žodžiu užsiminta. Niekalas, ne straipsnis. Yra daugiau patriotinio patoso: Vytauto Didžiojo 2 dukra Sofija pagal turimą titulą - Maskvos kunigaikštienė - prilygo carienės titului…

Tačiau nusišnekėjimo topų topas yra tame pačiame puslapyje esančių gruodžio mėnesio įvykių datos. Cituoju: “1183 m. žiemą Lietuva surengė pirmą antpuolį į Rusios žemes - Polocką ir Pskovą. Prasidėjo nuolatinė Lietuvos karinė ekspansija (pirmasis Lietuvos valstybės funkcionavimo požymis).” Painiojama viskas: Lietuva ir lietuviai, kas yra valstybė ir kas valstybės ekspansija. Kliedesys ir tiek. Kiek žinau vienintelis istorikas siejantis Lietuvos pradžią su plėšikiškais antpluoliais yra Tomas Baranauskas - istorikas labiau pasižymėjęs išpuoliais už akių delfi.lt portale prieš kolegas A.Bumblauską ir E.Gudavičių… Pirmąjį užsipuldamas girdi šis per storas ir panašiai…

Galima ir paanalizuoti. Ką gi, ką ir gali terodyti plėšiškų antpuolių pradžia: tai tik valstybės nebuvimą. Nes nėra buvę valstybės kurios funkcionavimo pradžios požymis - antpuolių pradžia. Vikingų pirmojo antpuolio data laikomi 793 metai. Ir niekur nerasite, kad kas rašytų apie vikingų valstybės egzistavimą tais metais. Lietuvių antpuoliai 1183 metais ir po to visomis kryptimis liudija, kad jokios valstybės ir nebuvo, nes valstybė tuomet buvo tegalėjo būti kažkokio vado valda. Ir joks kariaunos vadas būdamas valstybės vadovas puldinėti visomis kryptimis iš principo negalėjo, nes tai savižudiška ir nevalstybiška.

Panašu, kad IQ renkasi patriotinį-idiotinį stilių ir tautinį patosą. Pažiūrėsiu kuom tai baigsis.

1. Rimtose knygose nagrinėjančiose pavardžių atsiradimą įrodyta, aprašyta ir tai žinoma.
2. Taip, taip, įvardijimas Didysis - tai eilinis mitas, Didžiuoju ėmė tapti post factum, tik prieš šimtą metų…

P.S. Pala, pala paklausite, o tai koks tada tas Barboros Radvilaitės tikrasis vardas? Galėčiau atsakyti, bet bijau, kad užsipulsite - girdi nepatriotiška… Tiesą rašant tai turėtų atlikti pats IQ, jei jis išties nori būti intelektualus žurnalas.

Rodyk draugams

25 metai melo

Paradoksas: sunkiausia aprašyti tai kas yra akivaizdu. Jau visą mėnesį sukasi galvoje akivaizdžios išvados ir niekaip negaliu prisiversti jas surašyti.

...

...

Neklydau, rugpjūčio 23 diena buvo tipiška. Buvo kartojama tas pats per tą patį, kas ir ankstesniais metais, tik dar didesniu absurdišku mastu. Net nepagalvaujau, kad šįmet suėjo 25 metai nuo pirmojo mitingo skirto paminėti vadinamojo Molotovo-Ribentropo paktui. Buvo ne taip paprasta suformuluoti tai kas yra akivaizdu: 25 metai melo. Taip, mums meluojama 25 metus.  Bet apie viską iš pradžių.

Rugpjūčio 23 diena oficialiai yra vadinama kaip Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena, taip yra įrašyta Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatyme:

rugpjūčio 23-ioji – Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena

Iki 2009 metų diena buvo įvardijama kaip Juodojo kaspino diena, kol nebuvo pervadinta į dabartinį pavadinimą.

Paskaitykime kaip ši diena apibūdinama, kad ir Vikipedijoje - lietuviška Vikipedija yra puikus stereotipinių žinių šaltinis (beje tokios dienos - Juodojo kaspino diena - net nebėra, o ji Vikipedijoje figuruoja):

Paktas panaikino ir Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, nepriklausomybę

Nuolat kartojama, kad tą dieną buvo prarasta nepriklausomybė,  pavyzdžiui, dokumente iš tokios rimtos įstaigos kaip Seimas:

Rugpjūčio 23-ioji Lietuvoje minima kaip Juodojo kaspino diena, prisimenant Molotovo-Ribbentropo pakto metines ir jo slaptuosius protokolus, kuriais stalininė Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija neteisėtai pasidalino Europą ir panaikino (mano paryškinimas) Baltijos šalių nepriklausomybę

Taip ir panašiai kartojama visur: nuo mokyklinių vadovėlių iki internetinių portalų. Jau pats Tarybų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutarties įvardijimas Molotovo-Ribentropo paktu yra nesusipratimas, nes tokios sutarties pasaulio istorijoje kuri taip ir vadintusi: Molotovo ir  Ribentropo paktas - nebuvo. Nebuvo! Tai tik apibendrintas, post factum įvardijimas sugalvotas pagal pasirašiusiųjų pavardes. Tačiau lietuviškoje žiniasklaidoje pateikiamas pavadinimas yra be paaiškinimo. Jei jau taip norisi vartoti tokį terminą “Molotovo-Ribentro paktas”, geriau vartoti vakarų šalyse tiksliau apibūdinantį pavadinimą: “Hitlerio-Stalino paktas”. Gi ne savo iniciatyva Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachim von Ribbentrop ir TSRS užsienio reikalų ministras Viačeslav Molotov sugalvojo šį susitarimą.

Yra visiškas nesusipratimas, nesąmonė rašyti, kad pasirašiusius paktą Lietuva prarado nepriklausomybę - o taip rašoma ir mulkinami žmonės, pvz., skaitau laikraštyje:

Prieš 23 metus (1989 m.) rugpjūčio 23 d. Lietuvos Sąjūdžio nariai surengė akciją „Baltijos kelias”, parodydami norą būti laisvi bei pažymėdami Molotovo ir Ribentropo pakto pasirašymo dieną kai buvo atimta Lietuvos nepriklausomybė. Iki šiol diena šalyje yra Juodojo kaspino diena.

Taip ir panašiai kartojama metai iš metų…

Ką gi, jei niekas tuo neužsiima visuomenės švietimu reikia užsiimti tuo man. Taigi, 1939 metais buvo pasirašyta Nepuolimo sutartis tarp Vokietijos ir Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungos - va būtent toks pavadinimas, skiriama neišmanėliams. Pati sutartis nėra ir niekada nebuvo paslaptis, ją lengva rasti internete, net šaltinius artimus originalams (paties dokumento nebėra, yra išlikusios mikrokopijos). Pavyzdžiui, čia. Kur pačiame sutarties tekste matote pavadinimus: Molotovo-Ribentropo paktas ar Hitlerio-Stalino paktas? Nėra. Sutarties pavdinimas: NICHTSANGRIFFSVERTRAG ZWISCHEN DEUTSCHLAND UND DER UNION DER SOZIALISTISCHEN SOWJETREPUBLIKEN / ДОГОВОР О НЕНАПАДЕНИИ МЕЖДУ ГЕРМАНИЕЙ И СОВЕТСКИМ СОЮЗОМ. Pačioje sutartyje nėra nei vieno žodžio apie blogus ketinimus. Pati sutartis yra tipiška tarpukario Europos laikų nepuolimo sutartis - daugelis valstybių panašiais sutartis pasirašinėjo viena su kita, net Lietuva. Vienintelis slaptas dalykas buvo papildomas slaptas protokolas.

Tačiau Vakarų pasaulyje ir jis, slaptasis protokolas, yra žinomas po Antrojo pasaulinio karo. Jis nebėra paslaptis nuo 1989 metų ir Tarybų Sąjungos gyventojams, ir netgi pasmerktas tos pačios Tarybų Sąjungos, tais pačiais 1989 metais. Skaitome tai kas liečia Lietuvą:

В случае территориально-политического переустройства областей, входящих в состав Прибалтийских государств (Финляндия, Эстония, Латвия, Литва), северная граница Литвы одновременно является границей сфер интересов Германии и СССР. При этом интересы Литвы по отношению Виленской области признаются обеими сторонами.

Terašoma: jei bus teritorinių-politinių pokyčių, tai Lietuvos šiaurinė siena taps Vokietijos ir TSRS interesų sferų siena, o Vilnių abu diktatoriai pripažįsta Lietuvai. Viskas. Nė žodžio apie nepriklausomybės praradimą. Aišku, galima sakyti krienas ne saldesnis už ridiką, Adolf Hitler ne geresnis nei Josif Stalin. Lietuva pagal slaptajį papildomą protokolą atsiduria nacistinės Vokietijos interesų zonoje. Tas išsireiškimas “interesų sfera” zona to meto kontekste - grečiausiai šalies pavergimas.  Bet žodis greičiausiai nėra įrodymas. Žiūrint iš dabarties pozicijų, o istorija visada rašoma iš dabarties į praeitį, patekimas į Vokietijos intersų zoną niekaip nelėme nepriklausomybės netekimo. Atvirkščiai, Slovakija patekusi į Vokietijos įtakos sferą gavo šiokį tokį, bet valstybingumą kurio niekada iki tol neturėjo.  Pats faktas, kad diktatoriai pripažįsta Vilnių Lietuvai, patriotams turėtų būti džiaugsmingas ir jokio čia gedulo nėra. Juodojo kaspino diena, Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti - akivaizdus nesusipratimas ir kliedesys! Dabartinės Lietuvos politikai įteisinę šia dieną kaip atmintiną kliedėjo arba nesuvokė ką daro.

Rašau rimtai: nėra jokio pagrindo apskritai įrašyti rugpjūčio 23 dieną kaip atmintiną. Tai tikrų tikriausias TSRS laikų reliktas. Kaip, galite paklausti? Ogi labai paprastai: Tarybų Sąjungoje slaptas papildomas protokolas buvo paslaptis, slepiamas nuo visuomenės ilgus dešimtmečius ir kai prasidėjus Sąjūdžiui visuomenė apie jį sužinojo, tai be abejo šis dokumentas vertė aukštyn kojom visą supratimą apie Antrąjį pasaulinį karą, jo pradžią. Draudžiamas, slepiamas vaisius visada yra saldesnis. Tad daugeliui Sąjūdžio veikėjų, seimūnų pats tas sužinojimo faktas, 1989 metais, ko gero, padarė didelį įspūdį, kad nuo iki šiol vienip ar kitaip stengesi jį įtvirtinti visuomenės sąmonėje, dar nuo 1993 metų.

Tai kaip reikia pavadinti tuos žmones kurie 1987 metais suorganizavo mitingą smerkiantį Molotovo-Ribentropo paktą? Paktą kuriame nėra nė žodžio apie Lietuvos nepriklausomybės praradimą, o tai kas liečia Lietuvą - iš patrioto pozicijų yra džiaugsminga? Ogi neišmanėliais. Juokingiausia, kad šie neišmanėliai pirmąjį mitingą suorganizavo prie vadinamojo* Mickevičiaus paminklo kuris yra… Vilniuje! Ar ne absurdas smerkti paktą kurio dėka gautas Vilnius ir mitingą organizuoti toje teritorijoje kuri gauta iš tironų rankų 1939 metų rugpjūčio 23 dienos slaptojo papildomo protokolo dėka? Atsakau: tikras absurdas. Ir ne tik absurdas, bet ir tikra veidmainystė.

Ir tie neišmanėliai puikiai žinomi, keista, bet iki šiol gerbiami, iki šiol yra gana aktyvūs visuomeninio ir net politinio gyvenimo dalyviai. Tai Antanas Terleckas, Petras Cidzikas, Vytautas Bogušis (į mitingą atvedęs dar ir vestuvininkų), Nijolė Sadūnaitė. Ko gero dar reiktų įtraukti ir aktyvius dalyvius.

Ką gi Goebbels (!) buvo teisus: daug kartų kartok melą ir jis taps tiesa. 25 metus kartok tą patį ir žmonėms tai priims už gryną pinigą.

Tai ką surašiau turėtų paaiškinti Lietuvos istorikai, ir jie puikiai žino, kad teiginiai, girdi, Lietuva rugpjūčio 23 dieną neteko nepriklausomybės tėra blefas. To istorikai nedaro nes dingtų visas rugpjūčio 23 patosas: Baltijos kelias, mitingai buvę tą dieną tebūtų nesusipratimas, bet tokiu atveju tenka konstatuoti, lietuvių istorikai yra daugiau propagandistai ir grafomanai nei istorikai. Nes jie neištaiso tų 25 metus kartojamų klišių, klaidingų klišių. Ne 1939 metų rugpūčio 23 dienos įvykiai lėmė Lietuvos valstybingumo netekimą, o visai kitos, vėliau sekusios datos. Mums nuolat meluojama ir mes nuolat indoktrinuojami.

* rašau vadinamojo, nes tai tik kitas lietuviškas mitas - toks žmogus, toks poetas, su tokiu vardu ir pavarde - Antanas Mickevičius - niekada negyveno.

Rodyk draugams